Š. m. gegužės 5-26 d. Štutgarte Sigita Laubengaier pristatė savo dailės darbų parodą

Š. m. gegužės 5-26 d. Štutgarte Sigita Laubengaier pristatė savo dailės darbų parodą

Kur žmogus begyventų, ten jis palieka savo pėdsakus. Kartais atrodo, kad Gėrio, Grožio, Laisvės ir Teisingumo ilgesys jo sieloje niekad neblėsta. Nūdien lietuvio gyvenimo pėdsakų, kūrybinės dvasios apraiškų galima aptikti visose žemės pagairėse (Stasys Santvaras).

Tokių minčių lydimas ir aš patekau į Sigitos Laubengaier parodą.

Sigita gimė Kaune, tačiau šiuo metu gyvena ir kuria Štutgarte, Vokietijoje.

Dailininkė jau nuo mokyklos laikų ieškojo pagalbos, susijusios su kūrybos technika, daug eksperimentavo dvimatėje ir trimatėje erdvėje. Ji nuo pat pradžių norėjo eiti savo keliu ir neleido, kad kiti darytų jai įtaką. Tuo tarpu išaugo platus kūrimo diapazonas, ji rado „savo“ techniką. Todėl ji gali laisvai įsitraukti į tapybos procesą, leidžiantį jai „paliesti“, kaip ji vadina, vaizdus, išeinančius iš vidaus. Galva, kaip tam tikra kliūtis pasąmonei, yra išjungta. Jos vidinė intuicija teka tiesiog į rankas. Kaip dešiniarankė, ji dažnai dirba kaire ranka, nes ji yra mažiau „susieta su galva“, mažiau užblokuota sąmonės. Ji dirba beveik vien tik iš vidinių vaizdų – plataus konglomerato, visų gyvenimo sričių įspūdžių ji kontempliuoja ne aiškiai apibrėžtus medžiaginius daiktus, o širdimi suvoktą sielos vaizdą, kurio nereikia filosofiškai paaiškinti – užtenka išgyventi, pajusti, nuspėti.

Š. m. gegužės 5-26 d. Štutgarte Sigita Laubengaier pristatė savo dailės darbų parodą. Kaip sakė gerbiama Dr. Michaela Duhme ,, Sigitos diskusija su mūsų laikmečiu bei mitais ar pasakėčiomis atspindi visuose darbuose, tai yra perėjimas už kalbos ribų. Šiame tapybos procese, kuris niekada nevyksta greitai, jis nusikelia į būties pradžią! Ji mums atveria savo kelią ir taip nuveda mus nuo tuščio kasdienio gyvenimo į dvasines gelmes, kurios šiandien yra tokios pamirštos, tačiau teikia daug daugiau džiaugsmo ir gilaus pasitenkinimo nei paprastos pramogos! Tai darydama Sigita nenueina į senas istorijas, jos yra jai greičiau dirva, iš kurios auga jos požiūris į amžinąją būtį.“ Todėl neatsitiktinai man kilo mintis pakalbinti Sigitą, kartu su ja pažvelgti į jos darbus ir artimiau pristatyti mūsų tautietę bendruomenei.

Gerbiama Sigita, sakykite, kodėl Jūs piešiate?
Paraleliai su įvairiomis profesijomis aš piešiau, norėdama išreikšti savo vidinį jaudulį ant popieriaus lapo. Spontaniškai, be plano, vyksta kūrybinis darbas. Dažnai pajausdavau, kad mano kasdienis gyvenimas man tapo rutina, o tai trukdė kūrybiniam darbui. Manau, kad augantis sąmoningumas pastūmėjo mane nuo 2004 m. pradžios pilnai įsitraukti į kūrybą.
Ar Jūsų kūryba sutampa su Jūsų gyvenimo ritmu ir kas jums yra kūryba?
Mano kūryba ir gyvenimas daugeliu atžvilgių sutampa, man menas yra gyvenimo būdas, kuriame išgyvenu savo vidų taip pat kaip ir išorinį pasaulį. Tapyba man yra dvasinis-protinis, tačiau ir fizinis veiksmas, reikalaujantis visų mano jėgų, tačiau taip pat ir giliai mane išpildantis.
Kaip Jūs piešiate, Sigita, iš kur šios eskizų spalvos ateina ir kodėl būtent taip?
Mano paveikslai gimsta be pavyzdžio ar modelio, net ir be tikslaus ketinimo. Aš nedarau eskizų, bet dirbau tiesiogiai iš pasąmonės. Aš nesiekiu tikslo atkurti tai, ką mačiau, o stengiuosi trapioje ir pavojingoje terpėje rasti pusiausvyrą ir ryšius tarp žinomo ir numanomo, tarp noro ir realybės, tarp dvasios ir materijos.
Ką Jūs vaizduojate savo paveiksluose?
Mano paveikslai nevaizduoja realybės, piešdama aš noriu turėti veiksmų laisvę. Aš nenoriu, kad mano paveikslai ir jų interpretacijos būtų aiškios nuo pat pradžių. Paveikslas turi būti toks atviras, kad stebėtojas pats surastų savo interpretaciją.
Taigi mūsų projekto ,,Ačiū tau, kad esi“ kūrybinė grupė taria nuoširdų ačiū
dailininkei Sigitai už tai, kad ji savo darbais garsina Lietuvą, kad kuria meną, kuriuo dalijasi su visais, juk nesuklysiu pasakęs, kad menas mums reikalingas, nes jis taurina žmogaus sielą.

Interviu autorius Karolis Genutis