Vokietija

Vokietija

Vokietijos Federacinė Respublika, trumpiau – Vokietija – vidurio Europos šalis, turinti daugiausiai gyventojų (~83 mln.) bei didžiausią ekonomiką (pagal BVP) visame kontinente. Plotas – 357,386 kvadratinių kilometrų – vienas didžiausių žemyne. Vokietijos kaimynystėje – Danija, Nyderlandai, Belgija, Liuksemburgas, Prancūzija, Austrija, Šveicarija, Čekija bei Lenkija; šalis taip pat turi priėjimą prie Baltijos bei Šiaurės jūrų. Oficiali kalba – vokiečių. Sostinė – Berlynas. Kiti didžiausi miestai: Hamburgas, Miunchenas, Kelnas bei Frankfurtas. Šalis paskirstyta į 16 administracinių regionų – federalinių žemių, didžiausia iš jų – Brėmenas. Šalyje plačiausiai paplitusi religija – krikščionybė. Istoriškai žvelgiant, etninė vokiečių tauta yra viena seniausių žemyne. Antikos laikais šiuolaikinės Vokietijos šiaurinėse dalyse gyveno įvairios germanų gentys. Regionas, pavadintas Germanija (pati gimtoji nuoroda „Deutsch“ kilusi iš senųjų vokiečių termino „diutisc“, reiškiančio „liaudį“), dokumentiniuose šaltiniuose buvo užfiksuotas jau pirmame amžiuje.

Migracijos laikotarpiu germanų gentys plėtėsi į pietus, o nuo pirmojo amžiaus vokiečių teritorijos sudarė centrinę Šventosios Romos imperijos dalį. Žlugus Šventajai Romos imperijai, 1815 m., Buvo suformuota Vokietijos konfederacija. 1871 m. Vokietija tapo tautine valstybe, kai dauguma Vokietijos valstybių susijungė į Prūsijos valdomą Vokietijos imperiją. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918–1919 m., imperiją pakeitė parlamentinė Veimaro Respublika.

Vėliau, 1933 m., valdžia buvo užgrobta Nacių partijos (su Adolfu Hitleriu priešakyje) – įsigalėjo diktatūra, ko pasekoje Nacistinė Vokietija, vykdydama agresyvią politiką, aneksavo Austriją bei sukėlė Antrąjį pasaulinį karą. Po siaubingų, niokojančių penkerių metų, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vokietiją (kaip karo sukėlėją) užėmė pergalingos Jungtinės Karalystės, JAV,  Prancūzijos bei Sovietų Sąjungos šalys, bei pasidalijo teritoriją į okupacines zonas. 1949 m. buvo suformuotos dvi Vokietijos valstybės: vakarinė Vokietijos Federacinė Respublika (FRG) ir rytinė Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR). Veikdama pagal demokratinį principą, FRG įsitvirtino pagrindinėse Vakarų ekonomikos ir saugumo organizacijose, Europos Bendrijoje (dabartinėje Europos Sąjungoje) ir NATO, o komunistinis VDR blokas tapo sovietų vadovaujamo Varšuvos pakto dalimi. 1990 m., pasibaigus Šaltajam karui bei žlugus Sovietų sąjungai,  Vokietija tapo suvienyta (1990 m. spalio 3 dieną); nuo to laiko Vokietija įsitvirtino Europoje kaip esminė kontinento valstybė. Vokietija dabar yra viena svarbiausių valstybių, organizuojant tiek Europos, tiek pasaulio tarptautinę politiką (turint omenyje ir tai, jog Vokietija yra didžiojo pasaulio aštuoneto – G8 – narė). 

Kalbant apie pagrindines institucines šalies struktūras, vadovus bei simboliką – aukščiausią poziciją užima kancleris (šiuo metu Angela Merkel), toliau eina prezidentas (Frank-Walter Steinmeier) bei kitų institucinių valdžių (vyriausybės – Bundesrato; parlamento – Bundestago bei konstitucinės) lyderiai. Pagrindinės, vyraujančios partijos Vokietijoje yra: Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga (CDU), Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) – šios dvi partijos nuo pat 1949 metų kiekybiškai dominuoja institucijose –  Alternatyva Vokietijai (AfD), Laisvoji demokratų partija (FDP) , Kairiųjų partija (Die Linke) bei Aljansas ’90/Žalieji (BÜ/90). Teisinė sistema – kontinentinė teisė (jos pamatas yra klasikinė romėnų teisė, kurios inicijatorius buvo pats Justinianas I).  Bundesverfassungsgericht (federalinis konstitucinis teismas) – taip vadinasi aukščiausiasis Vokietijos teismas, atsakingas už konstitucinius reikalus ir turintis absoliučią teisminę kontrolę. Valstybės nacionalinis simbolis yra erelis, pagrindinės, simbolinės spalvos: juoda, raudona bei geltona – visos jos akivaizdžiai sudaro Vokietijos trispalvę vėliavą.

Trys vienodos horizontalios juodos (kuri yra viršuje), raudonos (viduryje) ir auksinės (apačioje) spalvos juostos – šios spalvos vaidino svarbų vaidmenį Vokietijos istorijoje ir jas galima atsekti iki viduramžių, Šventosios Romos imperijos vėliavos – juodojo erelio su raudonais nagais, plėvesuojančio geltonos spalvos fone. Kitas esminis šalies identieto principas – Vokietijos himnas, įsigalėjo 1922 m. – žinomas kaip „Deutschlandlied“ („Vokietijos daina“, kurios melodija sukurta buvo Franco Jozefo Haidno),  pagrinde buvo priimtas dėl jo ryšio su liberalia 1848 m.

Tautų pavasario revoliucija.Vokietijos kultūra yra itin ryški savo iškiliomis asmenybėmis bei kūriniais, skambiai praturtinusi idėjomis ne tik Europą, bet ir visą likusį pasaulį.  Tarp poetų turime tokius vardus kaip Johanas Volfgangas fon Gėtė, Raineris Marija Rilkė, Friedrichas Hölderlinas, Frydrichas Šileris; kiti vokiečių literatūros meistrai: Tomas Manas, Francas Kafka, Hermanas Hesė, Heinrichas Bėlis; itin įspudingas yra akademinės filosofijos (keitusios minties pasaulį) asmenų sąrašas, į kurį įeina Imanuelis Kantas, Martinas Heideggeris, Karlas Marksas, Edmundas Husserlis, Frydrichas Nyčė, Georgas Vilhelmas Frydrichas Hėgelis, Gotfrydas Leibnicas ir kt. Vokiečių tapyba taip pat, kaip ir bet kokia kita kultūrinė sritis, keitė ir darė įtaką pasaulio kūrybinėms srovėms. Čia galima paminėti Kasparą Davidą Frydrichą – romantizmo atstovą; Vasilijų Kandinskį – abstrakčiojo meno pradininką; Maksą Ernstą – dadaizmo bei siurealizmo dailininką. Vokiečiai itin reikšmingą įnašą atnešė ir į muzikinę pasaulio sferą, ir šioje vietoje, kaip ir prie kitų kultūros-meno skilčių, galime išskirti ne vieną vardą, tačiau, ko gero patys esmingiausi Vokietijos kompozitoriai žinomi bene kiekvienam vakarietiškoje kultūroje užaugintam piliečiui, yra Johanas Sebastianas Bachas bei Liudvikas Van Bethovenas. Taigi, net ir šitaip negriežtai apžvelgiant Vokietijos kultūrinį palikimą, galime susidaryti aiškią nuomonę – kokią reikšmę jis turėjo (ir vis dar turi) pasaulio istorijos tėkmėje.