Keliauti lėktuvu jau nesmagu

Keliauti lėktuvu jau nesmagu

Viljamas Meinas

Visai nesenai kelionės lėktuvu buvo savaime suprantama mūsų gyvenimo dalis. Šimtai, jei ne tūkstančiai lietuvaičių keliaudavo po Europą orlaiviais, tarsi oro autobusais. Ir aš keliaudavau. Parvykęs tuoj pasinerdavau į kasdienį šeimos, darbo ir bičiulių gyvenimus. O štai šiandieną, parskridęs Vokietijon, sėdėdamas saviizoliacijoje ir laukdamas Covid testo atsakymo, rašau jums savo covidinės kelionės įspūdžius.

Keliaujant į Tėvynę, nuo šiol tenka stebėti šviesoforo spalvas. Jei šalis yra paženklinta žalia ar geltona spalvomis, tuomet kelionės mažiau kontroliuojamos, bet vis gi dalis apribojimų nėra atšaukti. Žalia nereiškia, jog viruso nėra. Kaukės, dezinfekcijos skysčiai, atstumo laikymasis lieka visais atvejais. Oro uostų kontrolė visgi lieka sugriežtinta. Esant raudonam ženklinimui prisideda privaloma saviizoliacija arba privalomas Covid testas.

Nuostabą kelia tai, jog visi keliaujantys yra priskiriami rizikos grupei. Ne, ne todėl, kad jie pažeidžiami ar jiems kyla pavojus. Keliaujantys traktuojami, kaip potencialūs užkrėtėjai. Tarsi tiksinčios virusinės bombos, kurias bet kokia kaina reikia suvaldyti. Tam suvaldymui kuriama ištisa sistema. Įrengiamos naujai testavimo ar laukimo salės. Rezervuojami karantininiai viešbučių numeriai. Stipriai ribojamas kavinių ir parduotuvių darbas. Tarsi karo sirenos, tuščiuose koridoriuose reguliariai skamba pranešimai apie kaukių dėvėjimą ir socialinį atstumo laikymąsi. Žmonės pabirę tarsi žirniai ant grindų – kiekvienas sau. Veidai įnikę į telefonus, retas kalbasi vienas su kitu. Kelionės džiugesys bus aprašomas istorijos vadovėliuose.

Keliautojas gauna QR kodą. Tai kodas, kuris suteikia visą reikalingą informacija valstybės sveikatos kontrolės organizacijai. Be QR kodo nebegalima įvažiuoti į kitą šalį. Tai tarsi sveikatos viza, vadinama „Covid19pass“ vardu. Jau pirmosios epidemijos bangos metu apie tai buvo kalbama užkulisiuose, bet vis dar priskiriama sąmokslo teorijų šalininkų prasimanymui. Dabar akivaizdu, kad tam buvo ruošiamasi iš anksto. Latviai puikiai pasirengę – atsiunčia viską elektroniniu laišku ir net su prierašu, jog saviizoliacija ne/reikalinga. Lietuviai daro kitaip. Čia, kaip mums jau įprasta, ore sklando nekonkretumas. Tenka pasitikėti rastais internete duomenimis, kad tuo metu Vokietija Lietuvai dar neuždaryta. Lietuvos viduje miestai nusidažo šviesoforo spalvomis. Lietuviai juokauja – dirbi raudonoje zonoje ir grįžti iš darbo į žalią, reikia karantinuotis dvi savaites. Vieną dieną dirbi, dvi savaites laisva. Be abejonės, niekas to nepaiso. Kaip bus ateity? Tarp Lietuvos miestų keliausime su QR kodu ar Covid-19 pasu?

Skrydis atgal. Europa paraudonavo. Atskiri rajonai dar gyvi. Naujausi ir ekonomiškiausi lėktuvai užpildyti vos dešimčia procentų. Lėktuvuose, turinčių 140 vietų, vos keliolika keleivių. Skrydžio metu reikalinga užpildyti dokumentus, tarsi skristum į trečio pasaulio šalį. Sėdima po vieną. Išeinama po vieną. Koridoriuose aidi mūsų žingsniai taip sunkiai, tarsi grandinės žvangėtų. Visi einame vorele, po vieną. Kampe ant kėdės snūduriuoja policininkas. Nesišnekame. Vienur kitur stovi prižiūrėtojai ir be šypsenų mosteli ranka kur link eiti. Dar kelios dešimtys metrų tuščiais koridoriais ir štai pasitinka testavimo salės kaukėti ir pirštiniuoti darbuotojai. Nekantrūs. Nemandagūs. Taip, jie sau tai leidžia, nes gelbsti pasaulį nuo viruso platintojų. Reikalauja vėl užpildyti dokumentus. Klausimai vienareikšmiškai skirti virusų nešiotojams, alternatyvų nėra. Tolimesnės procedūros tęsiamos nepriklausomai nuo atsakymų. Girdisi lietuvių balsai. Jie bando susikalbėti su prižiūrėtojais. Vardina kalbas, kurias moka… Bandžiau parodyti, kad mano lankytas rajonas ir miestas vis dar žalioje zonoje, bet tai nepadarė jokios įtakos oro uosto darbuotojui. Suvokiau akimirkai, kad kalbu tarsi belaisvis, tarsi keliautojas ne per valstybes, bet per kažkokias kalinimo zonas. Mane pasitinka vykdantys nurodymus zonų prižiūrėtojai. Jie tokie kaip ir aš, bet jie – sistemoj… Reikalinga parsisiųsti kitą QR kodą privalomam testui. Testas privalomas, kitaip grasinama 14 dienų privaloma izoliacija ar net 25 000 eurų bauda.

Kiek tolėliau dar vienas punktas. Sutikslinami duomenys. Už jo – testavimo zona.  Dar žingsnis ir išgirsti savotiškai malonius žodžius: „štai ir viskas, dabar galite eiti.  Tarnybos su jumis susisieks“. Tik nuo to nepasidaro lengviau. Jautiesi tarsi šuo, paleistas į kitą gardą. Sėdu į automobilį. Žmona klausinėja apie kelionę, o mano mintys sukasi apie pasikeitusį pasaulį. Jau nebejuokinga.

Stebint verslo žinias ir investitorių nuogąstavimus, susidaro įspūdis, jog civilinei aviacijai gresia rimtas pavojus. Koks pavojus kyla mums? Nejaugi ateity visoms šioms sukurtoms darbo vietoms ir pajėgumams iškilo grėsmė?

Pakeliui į oro uostą kartu važiavo ukrainietis. Susipažinom. Pasisakiau, kad esu laisvas Vokietijos Žinių portalo žurnalistas, rašysiu straipsnį apie kelionę Covid‘o laiku. „Pas mus į tokius žiūri kreivai, – šyptelėjo jis, – žiūrėk, ką rašai.

Parašykite komentarą