Oktoberfesto nebebus

Oktoberfesto nebebus

Lina Ever Neverbickiene

Spalį vokiečiai pasitinka švęsdami. Oktoberfest arba spalio šventė, prasidėjusi devyniolikto amžiaus pradžioje arklių varžybomis ir alaus ragavimu Bavarijoje, greitai tapo daugiau nei nacionaline švente. Jos metu liejosi skirtingų aludadurių alus, moterys demonstruodavo tautinius kostiumus, vyrai puikuodavosi odinėmis kelnėmis, visi dainuodavo savo krašto liaudies dainas. Po Vokietijos suvienijimo 1871 metais Oktoberfestas išplito ir į kitus regionus ir tapo tikra masine liaudies švente, prasidedančia  rugsėjo vidury ir baigiama pirmą spalio savaitgalį. Tai tapo ir pagrindine Vokietijos atrakcija, kiekvienas žurnalistas, rašydamas turistinį straipsnį apie Vokietiją, būtinai paminės ir didžiausią pasaulyje alaus šventę Miunchene, ir alaus gėrimo rekordus, būtinai įdės stambiakrūčių padavėjų, nešinų penkiais litriniais bokalais rankoje nuotrauką. Praeitais metais ją aplankė virš šešių milijonų žmonių, buvo išpilstyta 7,3 mln litrų alaus, o pievoje buvo įrengta net 120 tūkst sėdimų vietų, svečius aptarnavo virš dešimties tūkstančių žmonių. Visi senai pripažino, kad tai ne vien masinės išgertuvės, bet ir didelė pajamų dalis. 

Šiemet garsiojoje Miuncheno pievoje buvo tylu, bačkos liko neatkimštos, o gražieji tautiniai kostiumai taip ir liko spintose. Nuo pirmosios šventės 1811 iki 2020 Oktoberfestas buvo atšauktas 24 kartus. Priežastys buvo skirtingos – dažniausiai karai, dukart buvo atšaukta dėl choleros epidemijos. Šiemet, pirmą kartą nuo 1949 metų, Oktoberfestas buvo atšauktas 25 kartą. Nes, kad ir kaip stengtumeisi, į internetą jos neperkelsi, kaip padarė Frankfurto knygų mugės organizatoriai. Įprastai spalio viduryje Frankfurtas tampa knygų meka, miesto gatvėmis vaikšto garsūs rašytojai, visi viešbučiai užsipildo, restoranai siūlo specialius meniu, knygynai nespėja pildyti lentynų, o mugės salėse nespėji lakstyti iš vieno renginio į kitą. Bet viskas, kas šiemet liko iš didžiausios ir įtakingiausios pasaulyje knygų mugės, tai renginių ciklas internete ir virtualūs įvairių premijų rašytojams įteikimai.

Covid nusinešė ir dar vieną didžiulę spalio šventę – Vokietijos vienybės trisdešimtmetį. Ši, kasmet vis kitoje žemėje, vis kitame mieste švenčiama pagrindinė Vokietijos nacionalinė šventė, šiemet nutūpė Potsdame. Tai pakankamai svarbus miestas, mokslo ir kino pramonės centras, Brandenburgo žemės sostinė, kurią dažnas palaiko tik Prūsijos kaizerių vasaros rūmų ir Berlyno turtuolių vilų rajonu. Potsdamas būtų šventęs garsiai ir išdidžiai, jei ne virusinės nuotaikos ir ribojimai. Bet ši šventė bent jau įvyko, muzikantai lipo į sceną, vedantieji laidė juokelius, keitė drabužius, bet pamatyti ir išgirsti juos galėjai tik jei turėjai specialų kvietimą arba likai sėdėti prie televizijos ekranų.

Berlyne turbūt pirmą kartą nebuvo įrengta šventės zona prie Brandenburgo vartų ir turbūt pirmą kartą nesiliejo alus ir nesklido kepamų dešrų kvapas iš 17 Juni gatvės, nesisuko ten didžiulis apžvalgos ratas ir be uždarbio liko karuselių prižiūrėtojai ir cukraus vatos pardavėjai. Įprastai šios kelių kilometrų ilgio šventinės gatvės dėka spalio mėnesį Berlynas sulaukdavo virš milijono turistų iš visos Vokietijos ir užsienio. O kadangi tuo metu sostinėje visada vykdavo ir šviesų festivaliai, ir daugybė kitų kultūrinių renginių, miestas įtikdavo kiekvieno turisto skoniui.

Bet yra kaip yra – pernai iškilmingai paminėję ir triukšmingai atšventę sienos griuvimo trisdešimtmetį, šiemet berlyniečiai ramiai gurkšnojo alų biergartenuose, džiaugėsi šilta rudens diena, prisimindami gyvenimą šiapus ir anapus sienos ir keldami tostus už Vokietijos vienybę. Tada  net pagalvoti negalėjo, kad ji baigsis po savaitės. O tiksliau – paskutinę dieną prieš prasidedant vaikų rudens atostogoms, kai dėl kylančių užsikrėtimų skaičių kai kuriuose miesto dalyse, žemės viena po kitos nusprendė neįsileisti berlyniečių šeimų. Ir kai prie Bavarijos, Meklenburgo Pomeranijos, Saksonijos ir kitų prisijungė ir sostinę juosianti Brandenburgo žemė, uždraudusi apsistoti pas giminaičius ar nakvoti viešbučiuose ir taip sugriaudama šeimų planus, supyko ne tik paprasti žmonės, bet ir politikai.

Panašu, kad Vokietijos laukia nelengvas ruduo. Šventes jau visi pamiršome, o dabar teks priprasti ir prie kavinių bei renginių ribojimų. Viruso daugės ir nežinia kiek laiko atsilaikys ligoninės, nežinia, ar žmones vėl pavyks uždaryti namuose, o tėvus vėl priversti tapti mokytojais ir nežinia, ar kas nors nepasinaudos ta vis didėjančia suirute Europoje. Kol kas tikimės, kad niekas neatšauks Kalėdų. Net skeptiškiausiai nusiteikę politikai nedrįsta pasakyti, kad gali tekti atšaukti kitą vokiečių šventę – kalėdinius turgus. Bet, kaip sako lietuvių posakis, pagyvensim – pamatysim.

Parašykite komentarą