Šiuo metu informacija yra ruošiama, planuojame el. parduotuvę atidaryti Sausio mėnesį.

Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, bet nepalaužta. II dalis.

Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, bet nepalaužta. II dalis.

Esate sakiusi, kad pasižadėjote dabartinę močiutę slaugyti iki jos gyvenimo pabaigos… Bet juk tai siaubinga! Kokia priežastis?

– Tokie pažadai duodami ne šiaip sau. Aš jais nesišvaistau. Visada kartoju: esu filologė, didžiulį dėmesį skirianti žodžiui. Kaip jis pasakytas, parašytas. Mane siaubingai žeidžia, kad žodis šiuolaikinėje visuomenėje nebeturi jokios prasmės.  Viena sakoma, kita daroma.

Man svarbus mano duotas žodis, negaliu jo laužyti, nes tokiu būdu atsidurčiau lygia greta su kitais, besišvaistančiais lozungais, tuščiais pažadais, kada kalbi tai, ką tavo pašnekovas nori išgirsti. Tai gali atrodyti pernelyg kategoriška, dvelkti kažkokiu užsispyrimu, atmieštu puikybe, tačiau man tai nepaprastai svarbu.

Tarp manęs ir šitos moters Lizelotės susiformavo labai artimas ryšys. Per tuos beveik devynerius metus taip suaugau su ja – visai kitaip būna, kas keletą mėnesių keičiantis slaugėms. Jūs teisingai pasakėte, kad tai siaubinga. Nes iš esmės tuo duotu pažadu pasmerki save ne šiaip būti seno žmogaus dvasinio ir kūniško irimo liudininku. Net ne tai. Tu žengi su juo tuos žingsnius. Būdamas šitiek metų prie to asmens ir negalėdama nė žingsnio atsitraukti ir atsiriboti, tampi to žmogaus pratęsimu. Esi netgi redukuojamas. Ypatingai jo gyvenimo pabaigoje, kai reikalaujama absoliutaus buvimo šalia. Esi čia ir dabar.

Jeigu tektų duotą pažadą sulaužyti, negalėčiau gerbti savęs, mane tai persekiotų, neduotų ramybės, jausčiausi pralaimėjusi, pabėgusi, traktuokite tai, kaip norite, bet palengvėjimo man tai tikrai neatneštų.

Bet juk labai sunku būti slauge šitiek metų? Moterys po trijų mėnesių slaugymo grįžta į Lietuvą tarsi klipatos, pasigydo, atstato jėgas ir vėl grįžta. O Jūs tai be pertraukos!.. Kaip ištveriate?  

– Tai priklauso nuo žmogaus. Jūs esate kelias valandas čia, ar ką girdėjote?

Ne.

– Nuolatinė būdravimo būsena. Žinai visus atsidūsimus.  Lizelotė – lengvas ligonis: nereiškia jokių pretenzijų, absoliučiai harmoninga, susitaikiusi su savimi. 95 metų. Kai atvažiavau, buvo 86-erių.  Kalbėjo, vaikščiojo. Dabar eina link pabaigos. Nebe daug jai beliko.

Kalbėjome, jog mano gyvenime buvo keistų sutapimų, vedimų. Viskas, ko aš noriu dabar visada, tai elementarios pauzės. Nėra laisvos dienos. Labai retai kada. Ji neturi vaikų, nėra kas pakeičia.

Kas teikia stiprybės?

– Namai. Mano namai Lietuvoje. Čia sąmoningai nenoriu įsigyti nei nuosavo, nei nuomojamo buto, net jokių baldų, kad išvengčiau daiktų, surišančių mane su mano darbo vietomis. Mano svarbiausi pirkiniai tėra knygos, paveikslai, intelektualiniai bei kultūros renginiai, kurių štai jau daugiau kaip metai tenka atsisakyti dėl itin intensyvios gulinčio ligonio priežiūros.

Prie Naisių turiu iš senelių paveldėtus namus, kuriuos labai vertinu.  Nors, iš tikro, buvau mažiausiai verta, senelių požiūriu, paveldėti, nes iš mišrios santuokos. Mano tėvas – ateivis, aš ne visai sava. Mano kraujas – mišrus. Neseniai pasidariau DNR tyrimą.  Buvo labai įdomu. Labai didžiuojuosi savo šaknimis. Tokių kombinacijų yra labai reta.  Būtent mano gyvenimas, kilmės istorija leido man pajusti, ką reiškia būti svetimu savo pačios šeimoje, savo bendruomenėje, savo tautoje. Tampi socialiai daug jautresnis. Ir tas Vokietijos pasirinkimas tikrai neatsitiktinis. Mano jautrumas socialinei, nacionalinei, galų gale, lytinei atskirčiai yra labai didelis.  Visuomet žavėjausi a.a. Leonido Donskio darbu ir tuo, kiek jis dėmesio skyrė žmogaus teisių gynimui. Mane išmuša iš vėžių tautiečių reiškiami komentarai apie kitokius – ar tai būtų pabėgėliai, ar kitos odos spalvos, kito tikėjimo, kitos lytinės orientacijos…

Kaip jaučiatės dabar, kai nebegalite dirbti mokslinio darbo?

– Visiškas nuolankumas, pasidavimas likimui.  
Iš pradžių dar rašinėjau. Bet nėra atgalinio ryšio. 
Išvažiavusi į Vokietiją turėjau ŠU seminarą „Francas Kafka pasaulinėje literatūroje“. Norėjau sudominti skaitytojus, maniau, turėtų būti lietuviams aktualu. Parašiau mokslo populiarinimo straipsnį apie Michaelio Kumpfmüllerio romaną „Tikras gyvenimas“, kuriame rašoma apie Francą Kafką.  Dar nėra išverstas į lietuvių kalbą, tik vokiškai. Dabar tam dar neturiu laiko.

Taigi pradėjau ieškoti, kas man jį išspausdintų. Niekas nesakė, kad blogas, kad nevertas spausdinti kokiuose „Metuose“. Absoliutus nesuinteresuotumas. Išspausdino „Bernardinai.lt“. Apėmė bejėgiškumo suvokimas. Jei nėra atsako, jokios diskusijos, tai kam išvis rašyti…

Taip, esu mokslininkė, labai norėčiau toliau dirbti tą darbą, tačiau realiai visiškai nepalanki situacija. Toks jausmas, kad esu taip atitolusi nuo tos mokslinės veiklos, kad atgal sugrįžti reiktų poros metų. Tai aristokratų, „liuksinis“ gyvenimas.

„Auksinis kalėjimas…“

Kokie Jūsų ateities planai?

– Paprastai juk sakoma, žmogus planuoja, Viešpats juokiasi. Neįmanoma numatyti ateities. Šv. Augustinas yra pasakęs, jog egzistuoja tik dabartis, jog praeities laikas nebesugrąžinamas, o ateities iš viso nėra, nes jos dar nebuvo, tad prisimindami ir planuodami mes tik gainiojamės vaiduoklius…  Emigravusi į Vokietiją, maniau sau, jog 24 valandų slauga tėra darbas pereinamajam laikotarpiui, tačiau jis tęsiasi štai jau devyneri su puse metų ir man iš jo niekaip nepavyksta ištrūkti, nes tapau savo pačios pažado kaline auksiniame kalėjime.

Tačiau yra minčių tapti profesionalia slaugytoja. Pamatai šiai profesijai jau padėti, o ir duomenų tam turiu: man pakanka ir empatijos, ir socialinės kompetencijos. Buvo netgi minčių praeiti slaugos kelią nuo pačios žemiausios pakopos iki slaugos didaktikos, kad kada nors galėčiau dėstyti slaugą besimokantiems mokiniams, nes turiu didelę dėstymo patirtį. Abejonių kelia klausimas, ar aš ne per sena.

Atrodo, jog mano laikas šiuose namuose baigiasi, tačiau visas kortas sumaišė virusas. Mano dukra Neapolyje neteko darbo, mat ji dirba turizmo srityje. Jai būtina mano šiokia tokia finansinė parama. Besimokydama aš tikrai negalėsiu jos remti.  Štai taip planai mokytis slaugos Tiubingeno universitetinėse klinikose buvo staiga pakoreguoti…

Į Lietuvą grįžti nesiruošiu iki pensijinio amžiaus. Viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl išvykau į Vokietiją, buvo senatvės pensijos kaupimas, nes dirbdama ŠU 0.4., 0.5, galiausiai 0.1 etatu, per 17 savo stažo metų pensijai taip nieko ir neužsidirbau.  

Štai taip ir žadu gyventi – kampininko teisėmis: ieškotis kambario su baldais gyvenamajame name su minimalia nuoma, už tam tikras paslaugas: galbūt kam reikėtų minimalios slaugos, sutvarkyti sodą ar kambarius, padėti apsipirkti, palydėti pas gydytojus, prižiūrėti šunį. Visi mano sutaupyti pinigai keliauja į vienkiemį, kurį žadu sutvarkyti iki savo pensijinio amžiaus. Tada noriu grįžti į Lietuvą, į savo sodybą ir atsiduoti aplinkos tvarkymui, knygų skaitymui, galbūt ir rašymui, ką gali žinoti, vilties dar neprarandu, kad kada nors pavyks sugrįžti prie mokslinio darbo… Tos retos atostogos vienąkart per metus, vieną mėnesį savo mylimame vienkiemy ir suteikia man stiprybės.

 Dabar, skaitydama Alfonso Nykos-Niliūno Tiubingeno laikų dienoraščius, matau, jog savo mintyse jis atlieka lygiai tokius pat šuolius į savo Nemeikščius, kaip aš į Žačius: pakanka Liepos šlamėjimo, Tilto per upę, praeiti keliuku senomis kapinėmis ir iškart, vienu mirksniu, tu atsiduri savo sielos „Nemeikščiuose“. Man tokios vietos tampa virtuvė ir duonos kepimo procesas bei sodas. Nėra nieko nuostabesnio už nupjautos žolės kvapą. Užmerki akis, įkvepi ir staiga atsiduri savo senelių sode. Arba atsistoji po kaimynų liepa, įsiklausai į bičių dūzgimą – ir štai tu jau mažose kaimo kapinaitėse, po liepomis prie pat savo brangių žmonių kapų. Ir viskas ima dvelkti ramybe. Nėra nė abejonės, kad galiausiai grįšiu namo ir kad gyvenimas Vokietijoje – tik laikinas etapas, ilgas, bet laikinas. Tačiau, kita vertus, suvoki, jog tokios ateities gali ir nebūti.

Kartą per televiziją teko matyti laidą, kurios pabaiga mane tiesiog sukrėtė, nes aš visiškai  susitapatinau su jos herojumi. Rodė medinio namo statymą kažkur Amerikos šiaurėje. Meistras trumpai papasakojo, jog šį užsakymą jam davė žmogus, visą savo gyvenimą turėjęs tą vienintelę svajonę ir nenuilstamu darbu net tris dešimtmečius taupęs pinigus jos išsipildymui. Jis buvo netgi atvažiavęs apžiūrėti šio nepaprasto, įspūdingo namo statybų ir džiaugėsi tarsi vaikas, jog jo svajonė pagaliau išsipildys. Laidos pabaigoje, kai namas jau buvo pastatytas pagal užsakovo viziją, pasirodė trumpa tekstinė žinutė, jog jo savininkas prieš kelias dienas mirė nuo širdies infarkto, taip ir neįkėlęs kojos į savo naujuosius namus…  Siaubingas scenarijus.

Dar prieš keletą metų negalėjau apsispręsti, ką darysiu su jau sutaupytais pinigais. Man reikėjo pasirinkti arba, arba…  Juk viena iš svajonių buvo po šito slaugos etapo tiesiog bent keletą metų gyventi mokslininko gyvenimą, parašyti kiek galima daugiau straipsnių, gal netgi knygą. Juk Tiubingenas turi neįtikėtino turtingumo universitetinę biblioteką, darbas kurioje prilygsta endorfininei juslių puotai. Bet ne mažiau viliojanti mintis buvo pagaliau įgyvendinti savo vaikystės svajonę ir pradėti rekonstruoti senelių namus, suvokiant, kad po to kelio atgal jau nebebus ir tai, ką pradėsiu, reikės galiausiai užbaigti, tad apie elitinio gyvenimo komfortą nebus galima nė pagalvoti. Šis vienkiemis visada buvo mano aistra, mano priklausomybė, mano pamišimas… Pamišimas nugalėjo…

Kita vertus, ir viena, ir kita tėra du skirtingi svaiginimosi būdai. Bet tikriausiai kažkur pasąmonėje namo statymas buvo mažiau egoistiškas, nei solipsistiškai skęsti literatūros tyrinėjimo ūkuose, juk sodybą galima paveldėti, o dvasinis žaidimas stiklo karoliukais naudos neatneša niekam, išskyrus tau pačiam…

Ar Jūs tikinti? 

– Buvau tikinti, tikriausiai latentiškai tebesu, tačiau per laiką suvokiau, jog nė viena fundamentinė teologija man neatnešė išganymo. Pagal paveldą esu katalikė, tačiau man artimesnis evangelinis protestantizmas, su daugiau teisių moterims ir didesniu atvirumu šiuolaikybei bei jos poreikiams. Mano nuomone, katalikybė užstrigo kažkur labai labai toli praeituose šimtmečiuose ir su modernybe neturi nieko bendra. Paskutinis lašas, perpildęs mano pakantumo taurę, buvo paviešinti pedofilijos skandalai. Mane sukrėtė ne pats pedofilinių atvejų faktas, bet būdai, kaip su jais elgėsi katalikų bažnyčia, kaip jie buvo tušuojami, slepiami, kunigai bei vienuoliai perkeliami į kitas parapijas, kur jie ir toliau netrukdomai galėjo tenkinti nusikalstamas savo aistras. Taigi religinis dvasingumas – taip, labai griežtai atsirenkant tekstus ir jų skelbiamas žinias, Bažnyčia – ne, nes ji nuolat save kompromituoja viduramžių paveldo išlaikymu ir negebėjimu atsinaujinti.

Nuoširdžiai ačiū.     

       

Angelė Digaitytė

Autorės nuotraukos.

2020-06-21