Šiuo metu informacija yra ruošiama, planuojame el. parduotuvę atidaryti Sausio mėnesį.

Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, bet nepalaužta. I dalis.

Gyvenimo vėtyta ir mėtyta, bet nepalaužta. I dalis.

Meluočiau, jei sakyčiau, jog šio straipsnio herojės anksčiau nepažinojau. Ne, Julditą Nagliuvienę pažįstu apie trisdešimt metų. Kažkada mudvi labai trumpai kartu studijavome lietuvių kalbos ir literatūros specialybę tuometiniame Šiaulių pedagoginame institute (ŠPI; vėliau tapusiame universitetu (ŠU). Juldita buvo viena iš protingiausių ir gabiausių kurso kolegių. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė ir pirmąkart po daugybės metų susitikome tik dabar Tiubingene.

Kai po pokalbio praėjus keletui dienų paklausiau, kokią galėtų pasiūlyti antraštę, atsakė: „Gyvenimo proza: paprasta vienos emigrantės istorija“. Na, paprasta jos niekaip negaliu pavadinti. Bet spręskite, skaitytojai, jūs.

Kaip atsidūrėte Vokietijoje?

– Apie 2008-2009 metus ėmė aiškėti, kad mano darbas ŠU laikinas. Ne man vienai taip. Netikusio ūkininkavimo pasekmės. Daug mano kolegų ėmė dairytis darbo vietos kitur. Girdėjau, kad dėstytojai dirbo taksistais, vertimo biuruose ar kitose įstaigose. Docentas uždirbdavo tiek pat, kiek prekybos centro kasininkas.  2010 metų pavasarį buvo pasakyta, jog turi man darbo tik kitam pusmečiui. Nebuvo alternatyvos. Nemažai turiu draugių ir pažįstamų, dirbančių slaugėmis Vokietijoje.

Jei neklystu, po studijų likote dirbti universitete?

– Po bakalauro studijų mano gyvenime įvyko posūkis ir savo pažįstamos dėka įsidarbinau aukle Vokietijoje pagal Au-PAIR programą. Skyriausi su vyru labai skaudžiai. Parašiau tai šeimai laišką, nesitikėdama atsakymo. Turėjau dviejų metų dukrą. Nežinau, ką ta moteris mano laiške pamatė, bet pakvietė, ir visus metus dirbau aukle Filingene (Badeno-Viurtembergo žemė). Esu labai dėkinga. Su šia šeima palaikau ryšius iki šiol. Motina Birgita yra kaip dvasios sesuo, bendraujame viename lygmenyje.

Duktė tuo metu liko Lietuvoje. Nemaniau, kad galiu kartu vežtis. Vėliau Birgita pasakė, kad vaikai turi būti su mama. Ir paskui likusį laiką Vitalija praleido su manimi čia.

Tas pirmasis buvimas Vokietijoje išsprogdino mane.  Dingo nepasitikėjimas savimi. Taigi per tuos metus padariau pertrauką, o po to įstojau į ŠU magistrantūrą.

Buvau pasiruošusi dirbti mokykloje, bet po kelerių mokytojavimo metų supratau, kad tai ne man. Trūko literatūrinio-kultūrinio dialogo. Bet mokykloje to nebuvo ir negalėjo būti.  Ir buvo rašymo poreikis. Imti tekstą ir jį analizuoti. Nenumaldomas troškimas. Dalyvavau keliose konferencijose, kai kurie tekstai buvo išspausdinti. Tai motyvavo.

Myniau kelius, kad ŠU finansuotų mano doktorantūros vietą Vilniaus universitete (VU). Vienas žmogus manimi patikėjo ir už mane kovojo. Taip gavau finansavimą ir 1998 metais atsidūriau  VU ir pradėjau rašyti disertaciją „Dievybės metamorfozė Tomo Mano tetralogijoje „Juozapas ir jo broliai“. Milžiniškas veikalas, nuostabus romanas. Turime lygiavertį Antano Gailiaus vertimą į lietuvių kalbą. Gamziukaitė (Raminta Gamziukaitė-Mažiulienė – Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvos Tomo Mano draugijos pirmininkė,  Vokietijos Tomo Mano draugijos narė – A. D.), Lietuvos „manistė“, vienintelė galėjusi vadovauti mano darbui, žiūrėjo nepatikliai kaip į atvykėlę. Kaip į svetimą. Svetimas yra nomadas.  Tai va, aš buvau tokia nomadė.  Bet viskas pasikeitė, kai pradėjau pateikinėti tekstus. Pirmi tekstai, tiesa, buvo baisūs, gremėzdiški. Gavau kritikos, bet tai buvo gerai.

Tuo metu gerai mokėjot vokiečių kalbą?

– Sudėtingas klausimas. Kai 1994-1995 metais buvau Vokietijoje, mokiausi kalbos kursuose ir baigiau  aukštesniu vidutinio mokėjimo lygiu. Turbūt būtų C1.  Su tuo sertifikatu grįžusi dėsčiau mokyklos 5-6 klasėse, Vandos Dudėnaitės verslo mokykloje ir ŠU. Bet dabar kai pagalvoju, tai buvo tokia avantiūra. Trūko dėstytojų, profesionalumo kaip ir nereikėjo. Savo kandidatūros net neteikiau, patys pasiūlė.

Kai studijavau ŠPI, turėjau nuostabią vokiečių kalbos dėstytoją, mane mokiusią prieš tai ir mokykloje. Ji patiesė puikius pagrindus. Per ją ir gavau Birgitos adresą.  Tai nebuvo atsitiktinumas. Kažkoks vedimas iš Aukščiau.

Aišku, mokėjau kalbą, bet pasitikėjimas buvo didesnis. Dabar tikrai negalėčiau eiti ir dėstyti.  Iš esmės, esu savamokslė. Kalbą moku neblogai, galima sakyti, gerai, kalbu fließend, be akcento. Bet čia yra kita istorija. Čia yra dovana. Mano šeimoje kas mokėsi kitų kalbų, kalba be akcento. Mama – rusiškai, pati studijavo Kazanės valstybiniame universitete, rašė kandidatinį, ten, beje, ir su mano tėvu susipažino.  Duktė beveik be akcento kalba angliškai ir itališkai. Na, yra tas akcentas, negali visiškai būti be akcento, tai yra nesąmonė.

Ką dėstėte, kai apsigynėte disertaciją?

– Mane pasikvietė Visuotinės literatūros katedros vedėjas Vytautas Bikulčius į savo katedrą. Tuo metu jau buvo aišku, kad apsiginsiu disertaciją. Pradėjau dirbti puse etato. Buvau labai dėkinga, nes prieš keletą metų buvo sakyta, kad „šitai mergaitei mūsų įstaigoje nebus vietos“. Dėl mano charakterio, dėl ūmaus būdo.

Keletą metų iš eilės buvo kaip fabrike prie konvejerio. Po keturias paskaitas per dieną, visos skirtingos. Šešiolika paskaitų per savaitę. Iki išsekimo. Vieną gražią dieną per paskaitą vokiečių filologijos studentams išgriuvau. Atsipeikėjau ant neštuvų. Išvežė į ligoninę. Tai buvo ženklas, kad reikia truputį arklius pristabdyti. Tada mažiau besiruošiau, nebekėliau sau kardinalių reikalavimų. Neįmanoma, ką gali urmu…

Dėsčiau vokiečių literatūrą germanistams studentams ir turėjau XIX amžiaus visuotinės literatūros kursą. Pastarąjį pavyko puikiai išdirbti. Turėjau keletą puikių seminarų – Tomo Mano, Rainerio Marijos Rilkės. Kai eini gilyn į tekstą, kai jis atsiveria tarsi svogūnas lukštas po lukšto… kaip Rilkė pasakytų, „žiedlapis po žiedlapio iki rožės centro“… ima rastis autentiškas dialogas tarp tavęs ir priešais sėdinčių. Atsiranda keista, mistifikuota pašvęstųjų bendruomenė. Ir tada tekstas gali tave ir tą kitą naujai ištikti. Kiekviename seminare atsiveria autentiška patirtis. Šitos teksto analizės labai pasiilgstu. Man jos labai trūksta.

Jūs – iš prigimties mokslininkė. Kodėl tapote slauge?

– Po disertacijos daugiausiai išleisdavau iš savo pusės etato atlyginimo, siųsdamasi knygas iš Norvegijos bibliotekų ir jas kopijuodama. Reikėjo pinigų. Man labai padėjo mama – ŠU profesorė, dėsčiusi matematinę analizę ir geometriją. Ji ir studijas finansavo, ir vėliau.  Mano draugė pasakė, kad galima keletui mėnesių išvažiuoti slaugyti senelių. 

 Nuo 2006 metų metų pradėjau slaugymo praktiką. Buvo kuriozinių situacijų. 

Viena senutė net iškvietė policiją, pasakiusi, kad „mano namuose yra nelegalė, atvažiuokite suimti“. Ji sirgo demensija (įgyta silpnaprotyste – A. D.). Atvažiavo policininkas, paskambino į duris. Atidariau. Pareigūnas, pamatęs mane, pastūmė ir pradėjo labai garsiai šaukti: „Ponia tokia ir tokia, ar jums viskas gerai?“

Aš negirdėjau, kaip senutė skambino, nes tvarkiausi rūsyje. Ji nuolat skambinėdavo draugėms, skųsdamasi, kad ją paliko vieną. Ateina, žiūri, kad aš esu.

Šita močiutė, pamačiusi policininką, tarsi bijodama manęs, palei sieną laiptais nusileido žemyn. Aš stebiu situaciją, iš nuostabos plačiai pravertomis akimis, nesupratau, kas vyksta. Ji vaizdavo, kad manęs bijo. Tokia aktorė! Vis nepaleisdama iš akių manęs, ima už rankos policininką ir, išsitempusi į lauką, tyliai sako: „Čia – nelegalė!“ O pareigūnas labai garsiai jai šaukia: „Oi, ponia, geriau kalbėkite su savo žentu!“ Nes jiedu su žentu – geri draugai. Girdžiu, kaip močiutė, susikūprinusi iš išgąsčio, tyliai aikteli: „Oi, dabar man bus!“

Prieš išvažiuodama į Vokietiją 2011 metais, kai nutariau, kad reikia emigruoti ir imtis slaugos kaip dauguma mano pažįstamų ir draugių, pati save įtikinėjau, jog mokslinio darbo niekas iš manęs neatims – toliau galėsiu skaityti, rašyti, analizuoti tekstus. Iš tikro, tai buvo galima daryti vos ne iš inercijos tam tikrą laiką, keletą metų. Galėjau bent vakarais nueiti į viršų, į globojamos močiutės vyro biblioteką (jis buvo Tiubingeno universiteto (TU) profesorius) ir dirbti tris-keturias valandas, kartą į savaitę kaip laisva klausytoja lankyti TU seminarus ir paskaitas. Reguliariai eidavau į seminarus, rinkau medžiagą, skaičiau. Bet paskui močiutės sveikata pablogėjo ir nuo 2015 metų nebegaliu lankyti paskaitų, o nuo 2017 metų nebeparašiau nė vienos eilutės.

Kai emigravote 2011 metais, iškart pradėjote dirbti šiuose namuose?

– Ne. Pradėjau Rotenburge prie Nekaro. Netoli, 11 km nuo Tiubingeno. Labai gražus miestelis.
Mane rekomendavo draugų draugai draugams. Vokiečiams svarbiausia yra pasitikėjimas. Jeigu tave rekomendavo, viskas bus gerai.

Ten buvau pusę metų. Bet turėjau problemų su slaugoma močiute. Pati banaliausia pasaulyje situacija. Senutė pavydėjo manęs savo vyrui. Žinote, slaugant reikia maudyti, liesti, susikuria labai artimas ryšys, vos ne priklausomybė. Močiutę ištikdavo krizė, vos seniukas man nusišypsodavo. Bet jis visiems šypsodavosi. Prasidėdavo tokios pavydo scenos! Buvau pasamdyta nevaikštančiai močiutei, bet mirtinas ligonis buvo jos vyras. Kai atvažiavau, jis buvo po infarkto. Seniukas visą laiką rūpinosi ir slaugė savo žmoną. 87 metų, aukštas kraujo spaudimas, širdies yda. Tiksinti bomba! Abu vienmečiai. Negalėjau stebėti šitos baisios neteisybės. Pradėjau kištis į jų santykius, jį gelbėti. Aišku, tai buvo neįmanoma – nuolatinės pavydo scenos, pastovūs priekaištai. Pasakiau jų vaikams: „Atbūnu savo sutartą laiką ir ieškausi kito darbo.“ Vaikai ėmė pulti motiną ir protinti. Seniukė kartą atvažiuoja su ratukais ir verkia, prašė pasilikti.

Atostogas praleidau Lietuvoje, grįžtu atgal „mikruške“, arba „pflėgemobiliu“, kaip vadiname. Skambutis: „Gali nebevažiuoti, nusprendėm. Nes seniukas tik apsidžiaugė, kad sugrįš Juldita – ir prasidėjo tarkavimas!“.  Sakau: „Kodėl skambinat dabar, kai jau važiuoju ir esu jau prie Vokietijos sienos?!.“

Atvažiavau, neturėjau, kur dingti. Birgita pasiėmė pas save. Dirbau legaliai ir užsiregistravau Darbo biržoje. Daviau skelbimą į laikraštį. Skambučių labai daug, bet nedaug rimtų. Nori pigiai, su daug darbo. Sakydavau: „Ieškau normalios darbo vietos su normaliu atlyginimu!“ Buvo trys pasiūlymai. Į Filingeną atvažiavo dabartinės mano slaugomos senutės Lizelotės geriausia draugė su vyru. Lemiamą įtaką jų apsisprendimui padarė Birgita. Sakiau, pirmiau pasižiūrėkim, pasibandykim, tada sudarom sutartį. Turi tikti „chemija“.  Iškėlė priėmimą, prisikvietė svečių, nusivedė į restoraną. Galvojau, koks švaistymasis. Nepatiko. Labai įtariai į tai žiūrėjau.

Angelė Digaitytė

Autorės nuotraukos.

2020-06-18