Kunigas Romualdas Liachavičius: „Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės“

Kunigas Romualdas Liachavičius: „Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės“

Lietuvos liuteronų evangelikų bažnyčios vyskupo įgaliotas Vokietijoje rūpintis lietuvių sielovados reikalais kunigas Romualdas Liachavičius su šeima gyvena Augsburge (Bavarija). Bet jį galima sutikti ir Vokietijos lietuvių organizuojamuose renginiuose Miunchene, Štutgarte. 

Kunigas mums, pasauliečiams, visada yra mįslė. Todėl nutarėme praskleisti paslapties šydą. Kunigas R. Liachavičius maloniai sutiko atsakyti į klausimus.

Kokie keliai atvedė Į Vokietiją?
Keliai vingiuoti. Tai buvo prieš dvylika metų. Švabijos prezidentas Jurgenas Reichertas lankėsi Lietuvoje su Augsburgo šv. Gregoro vaikų, jaunimo ir šeimų pagalbos įstaigos kolektyvu ir man teko juos supažindinti su  Klaipėdos kraštu.  Aš pristačiau socialines įstaigas, kurios dirba su jaunimu ir vaikais, ir taip užsimezgė ryšys. Su J. Reichertu tuomet kalbėjomės ir apie Klaipėdos šv. Jono bažnyčios atstatymo projektą. Vokietis, norėdamas prisidėti prie bažnyčios atstatymo, sudarė man galimybę atvažiuoti į Augsburgą mokytis vokiečių kalbos ir atnaujinti ryšius su Lietuvos išeivija. Tuo metu buvau Klaipėdos liuteronų parapijos antrasis kunigas (vikaras).

2012 metais atvykau į Augsburgą su vyskupo Mindaugo Sabučio įgaliojimu rūpintis vietiniais lietuvaičiais. Pradėjau dirbti šv. Gregoro vaikų, jaunimo ir šeimų pagalbos įstaigoje ir mokiausi kalbą. Pokario išeivių radau nedaug. Bendravau tik su Laukaičių šeima, o apie kitus dipukus teko tik girdėti.  Daugiausia bendrauju su atsikūrusios Lietuvos išeiviais, gyvenančiais Augsburgo, Ilgolštato, Miuncheno, Ulmo apylinkėse. Teko prisidėti ir prie Miuncheno lietuvių bendruomenės veiklos, bet nedaug.
Su žmona žadėjom čia išbūti tik trejus metus. Ingrida laukėsi ir čia pagimdė dukrą. Atėjo laikas, kai teko apsispręsti, grįžtam į Lietuvą ar liekame Vokietijoje. Kalbėjausi su vyskupu M. Sabučiu. Paklausė, kiek čia susirenka į pamaldas lietuvių. Sakau, į pamaldas maldai susirenka iki 15 žmonių, o šventėse,  t.y. vaišėse, dalyvauja iki 50.   „Tai gal pasilik, paglobok juos, – pasiūlė vyskupas. – Jei Evangelija nepalietė Lietuvoje, gal palies Vokietijoje.“

Po šito pokalbio mąstėme dar gerą pusmetį.  Klaipėdos šv. Jono evangelikų atsatymo grupės sudėtis pasikeitė. Aš iškritau iš komandos, nes gyvenu užsienyje. Bažnyčios atstatymą perėmė Vyriausybė ir Kultūros paveldo departamentas. Žmona po motinystės atostogų pradėjo dirbti šv. Thomo parapijos kunigo asistente. Tai nauja visoje Bavarijoje. Ingrida atlieka organizacinį darbą. Ji Lietuvoje buvo vargonininkė, taip pat dirbo Išganymo armijos (19 amžiuje susikūrusi religinė,  socialinės pakraipos organizacija, nuosaikiosios krikščionybės atstovė, visi karininkai, nėra kunigų) buhaltere.

Reiškia, Ingrida gali ir čia save išreikti?

Pamaldos Augsburge, 2015

Čia netgi dar labiau nei Lietuvoje. Vokiečiai dirba nuo A iki B, nuo 8 iki 17 valandos, ir baigia. O lietuviai – tiek, kiek reikia, iš visos širdies.  Iš pašaukimo. Žmona įleido čia šaknis.

Papasakokite, prašom, apie savo darbą.

Mano darbas stabilus. Esu kaip apaštalas Paulius: savo prakaitu užsidirbu duoną, o kunigystė – mylimas, brangus hobis. Dirbu šv. Gregoro vaikų, jaunimo ir šeimų pagalbos įstaigos vienoje iš jaunimo grupių socialiniu pedagogu. Už kunigavimą alyginimo negaunu, Dievui ir žmonėms tarnauju tik laisvalaikiu. Be abejo, savi sunkumai. Negaliu visiškai atsiduoti tarnystei, bet, iš kitos pusės, džiaugiuosi tuo natūralumu, savo gyvenimu deklaruodamas, kad kunigas yra toks pat žmogus, kaip ir visi.

Kokius mokslus esate baigęs?   

Kauno kunigų seminarija, 1998 m.

Studijavau Kauno kunigų seminarijoje katalikų teologiją, vėliau – psichologijos magistrantūrą Vytauto Didžiojo universitete. Tuo metu buvau katalikas, vėliau pasiprašiau į liuteronų evangelikų gretas.  Vyskupas  M. Sabutis buvo Vilniaus evangelikų parapijos kunigas. Vėliau Konsistorija paskyrė mane kunigauti į Klaipėdą

Kodėl perėjote į kitą tikėjimą?    

Koncertas šv. Jurgio bažnyčioje, 1997 m.

Nepritapau katalikų Bažnyčioje, nes buvau per aktyvus, neįsipaišiau į tą konservatyvią vidinę tvarką.

 

Iš kokios Lietuvos vietos Jūs kilęs?

Iš Palangos. Labai gražus miestas. Mano seneliai prie Rąžės upelio, netoli buvusio moterų pliažo, turėjo vilą, prosenelių nupirktą. Liachavičių vila. Antrojo pasaulinio karo metu sovietų armija suvarė į ją rusakalbes šeimas. Viename namo gale gyveno, kitą kūreno. Dabar ten stovi viešbutis „Rąžė“.  Kai einu pajūriu pasivaikščioti…. Ten yra dalis miškelio. Žinau, kur auga mūsų agrastai, serbentai, dvi vyšnios. Vaikystėje valgydavau ir sakydavau, kad čia mūsų. Buvusio baseino sargas vaikydavo. Būdavo linksma. Neturėjom kyšio iš ko duoti, tai ir neatgavome savo sklypo.

Proseneliai Antanas ir Zuzana Liachavičiai.

Palanga žymi tuo , kad ten vyko steigiamasis katalikiškos bendruomenės „Naujoji sandara“ susirinkimas.  Tai evangelizacinė bendruomenė, iki šiol vykdanti krikščioniško mokymo misiją. Dabar pradėjo gražiai bendradarbiauti su mūsų projektu „Sielovada.de“. Buvo atvažiavę per Atsinaujinimo dieną į Štutgartą. Mūsų keliai susikirto vėl.

Prosenelė Zuzana su tarnaitėmis.

Kokioje šeimoje užaugote?

Užaugau klasikinėje tarybinėje šeimoje. Tėvas – sovietų  armijos karininkas, ateistas, boksininkas, kandidatas į sporto meistrus, stipraus charakterio, drausmingas. Jo dalinys Palangoje buvo vienintelis, kuriame nebuvo „dedovščinos“ ((rus. дедовщина) – socialinių santykių forma, kai ankstesni bendruomenės nariai žemina vėliau į bendruomenę patekusius asmenis. – A. D.). Mama dirbo Palangos kino teatre „Naglis“ buhaltere.

Bažnyčia mūsų šeimoje buvo muziejus. Kai kartą tėvų paklausiau apie Kristų, atsakė: „Buvo geras žmogus. Toks kaip Leninas, kuris norėjo daug gero, bet blogai baigė. Ir žmonės ateina jį prisiminti.“

Be abejo, 1991 metais artimiau susipažinau su bažnytinius gyvenimu, Kristumi.  Po sausio įvykių prasidėjo mano didysis virsmas. Iki tol buvau bedievis, draugavau su satanistais.  Man teko nuo jų atsitraukti.

Kas atsitiko?

Taip, tai tikri satanistai. Žmonės galvoja, kad tai fantazijos. Tai daug realiau, nei daug kam atrodo. Klaipėdoje buvo net atliekamos aukojimo ir kraujo apeigos. Aš jose nedalyvavau. Mes buvome draugai. Buvau vienos grupės gitaristas, grojom roką. Iš tų laikų turiu net „Šėtono bibliją“ lietuvių kalba. 

Jei žmonės tiki, kad yra velnias, jį garbina, reiškia, yra ir Dievas. Tai pirminė mano mintis, paskatinusi ieškoti kažko kito. Mačiau satanistų nuoširdų Dievo niekinimą ir šėtono garbinimą. Man tai buvo Dangaus vartų atvėrimas. Žmogus negali niekinti Dievo, jei Jo nėra. Pradėjau kalbėti draugams, kad Dievas yra. Jie pradėjo mane pravardžiuoti Jėzumi (angliškai).

Dievo ieškodamas patraukiau pas brolius pranciškonus į Kretingos vienuolyną. Ten iškart įsivėliau į jaunimo evangelizacijas, koncertus, maldos grupeles. Ten nuolat būdavo kažkas įdomaus.  Ten buvo įdomiau nei su satanistais. Nes ten buvo šviesu. Nebuvo depresijos, patyčių. Tarp jų buvo jėga, kuri juos vedė. Ji mane traukė. Ta jėga yra Šventoji Dvasia.

Alytaus griežto režimo pataisų kolonijoje. Zakriatijonas uždeda stulą. 2001 m.

Su broliu Astijum kalbėjau, jog noriu būti vienuolis. Atkalbinėjo, be abejo. Bet galiausiai vieną gražią dieną paskambino ir pasakė, kad turiu prisistatyti į Kretingos vienuolyną, nes išvažiuojam į seminariją.

Kiek Jums tuomet buvo metų?

21 ar 22. Didelis dėdė. Savo ryšius su pranciškonais laikiau paslaptyje. Kai pasakiau, kad išvažiuoju į seminariją, tėvai buvo šoke. Užsimoviau suplyšusius džinsus ir išvažiavau į Kretingą, tą pačią naktį su traukiniu mus išvežė į seminariją.
Galiausiai, kai pažįsti realią Bažnyčios sistemą, reikia keisti gyvenimą visai kitaip.

Dažnai kreipiasi tautiečiai su savo bėdomis?

Aniuolėlių pamaldos Alytaus Angelų sargų parapijoje. Rinkdavosi iki 200 vaikų. 2002 m.

Labai retai. Vokietijoje dvasinės pagalbos lietuvaičiai nesikreipia. Ilgai mąsčiau, kodėl. Ta pati tendencija ir katalikų bažnyčioje.
Išeivijoje lietuviška krikščionybė yra kultūrinė, ne dvasinė. Tam, kad laimėtų žmones, Bažnyčia turi organizuoti kultūrinius renginius. Bet tai nesuteikia jokios garantijos, kad žmonės atras gyvąjį ryšį su Dievu. Čia atsiranda dvasininkams pavojus tapti kultūrininkais, o bažnyčiai – kultūros namais. Išlaikyti autentiškumą yra labai sunku.  Ar nėra taip, kad tūkstantį metų Bažnyčia Lietuvoje ėjo ne tuo keliu? Atrodo, kad Lietuva dar nepakrikštyta. To tikrojo krikšto ir nebuvo, nes tai buvo labiau politinis-kultūrinis įvykis nei dvasinis.

Aš stengiuosi atrasti dvasinį kelią ir vengiu kultūrinio. Nematau kitos alternatyvos. Stengiuosi likti kunigas. Koronaviruso laikotarpis, paskutiniai metai skatina atskirti grūdus nuo pelų ir man kaip kunigui orientuotis į dvasinę tarnystę.
Į Sekmines Štutgarte atvažiavo tie, kurie norėjo, atsiliepė į kvietimą. Pasimeldėme, pasivaišinome pyragu. Viskas vyko harmoningai. Žmogus vaikšto dvejomis kojomis. Viena – tautiškumas ir kultūra, antra dvasingumas ir tikėjimas.

Jūs atskiriate dvasingumą nuo kultūros? Betgi dauguma inteligentų laiko save labai dvasingais…

Detroitas (JAV). Su vysk. M. Sabučiu apžiūrinėjam 2 a. apaštalo Pauliaus Laiško korintiečiams rankraštį. 2010 m.

Dvasingumas kilęs iš žodžio „dvasia“.  Dvasingas žmogus turi vertinti dvasinius dalykus. Nereikia painioti su išprusimu. Religija priklauso kultūrai, o dvasingumas ir tikėjimas – visai kita dimensija.
Mano magistrinis darbas vadinosi „Tikinčio ir netikinčio jaunimo mokymosi pažangumo skirtumai“.  Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) dvasingumo teste pateikiamas dvasingumo apibrėžimas visiškai neatitinka bažnytinio.  Pagal PSO, dvasingumas – tai paveikslai, knygos, ten nėra tokio dalyko, kaip Dievas. Krikščionybė dvasingumą, skirtingai nuo kitų religijų, apibūdina ne kaip asmens dvasinę kokybę, pasiekiamą žmogaus pastangomis, bet kaip žmogaus santykio su Dievo asmeniu pasekmę. Čia dvasingumas be Dievo asmens, iš kurio kyla visos vertybės, tiesiog nesuprantamas. Turėjau sukurti ir pritaikyti naują testą, kuriame atsispindėtų žmonių santykis su Dievu.

Sekminės Štutgarte. 2020 m.

Mano magistrinis darbas gavo žalią šviesą, kad būtų aiškiau įvardintas religinis dvasingumas ir atskirtas kultūrinis pseudodvasingumas. Atlikus tyrimą paaiškėjo, jog tikintys Dievą nėra pažangesni už netikinčius. Man tai buvo atradimas. Bet tikintieji turi daugiau vilties ir motyvacijos mokytis. Labiau išreikštas emocinis atspindys.

Radijo laidų ciklas „Biblija suprantamai“, radijo stotis XFM. 2012 m.

Kas svarbiau – moralė ar meilė?

Šis klausimas yra kaip ir spąstai. Dieviškoje plotmėje nėra pasirinkimo tarp dviejų. Visada yra trečias. Šaltinis. Meilės arba moralės. Todėl tikintys žmonės ieško prasmės, pagrindimo, vertybių. Skirtingose kultūrose, socialinėse grupėse yra skirtingos moralės normos. Ir meilė suprantama vėlgi skirtingai. Kaip vieno Kauno operetės teatro aktoriaus herojus sako: „Pamylėjau, kunige, šiandien kaimynę. Ar tai tikra meilė, ar ne?“

Ką daryti žmogui, susituokiusiam bažnyčioje ir pamilusiam kitą, ne sutuoktinį?

Stengtis išlaikyti savo santuoką! Bet būna visaip. Skirtingai nuo katalikų bažnyčios, Lietuvos liuteronų bažnyčia laikosi, sakyčiau, ortodoksinio požiūrio:  žiūri faktinės santuokos.  Ji yra arba jos nėra. Jei pora ilgą laiką negyvena kartu, dvasinis-meilės ryšys nutrūkęs – dėl nepakeliamo smurto, neištikimybės, kitokios emocinės žalos… Šiuo atveju žmogus, mylintis kitą, gali kreiptis į mūsų kunigą. Santuoka kuriama iš esmės viena. Bet mes galime sutuokti antrą kartą. Iš esmės, galima kalbėti apie antrą santuoką, kai pirmoji yra nutraukta valstybiškai dėl rimtų pagrindų. Nes subyrėję santykiai neturi Dievo palaiminimo. Kai žmonės nustoja vienas kitą mylėti, nebegyvena kartu, mes negalime palikti žmonių be palaiminimo. Jeigu kuriasi nauji santyiai, mes juos palaiminame.  Meilės ir santuokos temos yra labai jautrios. Turi būti labai rimtas pagrindas. Bet liuteronų bažnyčia nenustoja laiminti. Niekas negali mūsų atskirti nuo Dievo meilės.

Piligriminiame žygyje. 2019 m.

Kuo šiuo metu gyvenate? Kas yra svarbu?

Bandau suvokti, kur Dievas šiandien veda Bažnyčią. Pasaulis ilgam pasineria į naujas gyvenimo normas. Bažnyčios funkcijos yra labai smarkiai apribotos. Šiame kontekste norėtųsi atrasti sprendimus, kuriais Dievas galėtų atidaryti savo dosnumo aruodus tikintiesiems. Net jeigu Bažnyčios pastatai pavirstų griuvėsiais, Dievo žmonės turi teisę į gailestingumą ir malonę. Tai pagrindinė tema, apie ką aš labai mąstau. Ateina laikas, kai nebebus tarpbažnytinių ribų. Skaldymosi laikai praėjo.

Kokiu tikslu gimsta žmogus?

Užbaigti gyvenimo universitetą, gauti diplomą ir pradėti naują gyvenimą su Dievu. Jei trumpai – pažinti Dievą. Gyvenimo universitetas brangus. Kartais klaidos kainuoja ilgus metus…

Mūsų gyvenimai yra toliau rašomas Naujasis Testamentas. Jei atsiversim Apaštalų darbų paskutiniojo skyriaus paskutines eilutes, rasime: „Paulius pasiliko gyventi savo išsinuomotame bute ištisus dvejus metus ir priiminėdavo visus savo lankytojus. Jis skelbė Dievo karalystę ir visiškai laisvai, netrukdomas, mokė Jėzų Kristų.“ Ir aš, Romas, toliau mokau apie Jėzų Kristų. Mes visi esame Jo darbų tęsinys.

 Dėkui už pokalbį.


Angelė Digaitytė

Kun. R. Liachavičiaus asmeninio archyvo nuotraukos.