Gerda Tėvelytė: „Dabar toks laikas, kai galiu sakyti: Taip, atvykau.“

Gerda Tėvelytė: „Dabar toks laikas, kai galiu sakyti: Taip, atvykau.“

Pristatome interviu su penkerius metus Vokietijoje gyvenančia Gerda Tėvelyte. Gerda yra kilusi iš Kretingos rajono, Klaipėdoje baigė psichologijos magistrantūrą. Šiuo metu ji dirba auklėtojos padėjėja tarptautiniame darželyje ir mokosi meno terapijos. 

Persikraustymas į Vokietiją buvo, kaip pati tai vadini, nuotykis. Kaip ir kodėl atėjo mintis leistis į šį nuotykį?

Šią mintį davė vienas pažįstamas per vieną pokalbį skype. Tuo metu dirbau psichologe mokykloje. Jis kvietė mane mokytis vokiečių kalbos, nes čia, Vokietijoje, teka „pienas ir medus“. Nelabai juo patikėjau tą akimirką. Tikroji mintis keliauti į Vokietiją atėjo meno terapijos kabinete pas kolegę, kitame tuometiniame darbe. Tada jau buvau susižavėjusi meno terapija ir galvojau, kur ir kaip galėčiau studijuoti šią terapijos formą. Tuo metu galvojau, kad gal rusiškai pas iš Rusijos atvažiuojantį meno terapeutą, ką ir darė kolegė. Bet ji pasakė, kad geriausios terapijos yra Vokietijoje. Tai tada ir pagalvojau: „Gerai, važiuoju į Vokietiją ir mokysiuosi iš geriausių.“ Man būtų reikėję mokytis arba rusų, arba vokiečių kalbos. Tai Dievas surėdė taip, kad vis dėlto pasirinkau Vokietiją.

Kaip ir kiekvienoje kelionėje dažniausiai pasitaiko kliūčių ir netikėtumų. Su kokiais pagrindiniais sunkumais susidūrei tu? Kas padėjo juos įveikti?

Didžiausias sunkumas buvo priimti tai, kad nebedirbu psichologe. Tai vis dar yra iššūkis. Ir nedirbu to, ko noriu, tik vaikus prižiūriu. Tai yra labiau namų šeimininkės darbas. Tokį savo profesinį nusižeminimą buvo sunku priimti, vis užduodavau klausimą, ką aš čia veikiu. Bet praėjus metams pradėjau studijuoti meno terapiją, kas man labai padėjo išsilaikyti Vokietijoje. Turėjau tikslą ir dėl to tikslo galėjau dirbti. Aš esu tikslo žmogus, man patinka kažkur eiti turint tikslą. 

Jau penkeri metai, kaip gyveni Vokietijoje. Ar jau gali pasakyti, kad adaptavaisi?

Taip, manyčiau, dabar toks laikas, kai galiu sakyti: „Taip, atvykau.“ Aš visada Miunchene važinėju dviračiu. Vieną vakarą turėjau tokį „aha“ momentą. Kaip tik važiavau iš Zumbos treniruotės ir toks jausmas apėmė, kas esu čia patenkinta. Tai, kaip sakau, po penkerių metų atėjo tas laikas, kai pagaliau atvykau į Miuncheną. Ilgą kelią turėjau nueiti iki šios akimirkos. 

Kaip apibūdintum vokišką kultūrą iš savo, kaip lietuvės, perspektyvos?

Uždarumas ir nepriėmimas. Vokiečiams turi įrodyti, ko tu esi vertas. Jie sunkiai atsiveria ir tave priima. Bet tuo mes esame su vokiečiais panašūs. Jie žino, ko nori, ir dažnai tai pasako – to iš jų galima pasimokyti. 

Ką naujo supratai apie save ir savo šaknis gyvendama čia?

Iš pradžių bandžiau įeiti į lietuvių bendruomenes, bet buvo laikotarpis, kai iš viso jų nenorėjau. Nenorėjau matyti nė vieno lietuvio. Taigi tada skyriau laiko mokytis vokiečių kalbos ir pažinti jų kultūrą. Tada atitolau ir nuo savo šaknų ir lietuviškumo. Bet visada ilgėdavausi Lietuvos. Tačiau dabar atėjo metas, kai norisi būti arčiau, pažinti savo šaknis, laikytis savo bendruomenės, savo kalbos, nes tik joje gali būti suprastas ir išsireikšti iki galo. Vokietijoje daugybė dalykų kitaip suprantami, tad dažnai lieki nesuprastas. 

Kokia yra Gerda Lietuvoje ir kokia Vokietijoje? 

Negaliu pasakyti, kad aš labai skiriuosi nuo lietuviškos Gerdos ir vokiškos Gerdos. Bet pasikeičiau tuo, kad labiau savimi pasitikiu, esu aiškesnė ir dažniau pasakau, ko noriu ir kas man nepatinka. Anksčiau buvau nedrąsesnė. Šis nuotykis mane išmokė ir tebemoko būti drąsia, pasitikėti tuo, ką many padarė Dievas. 

3 nuotykiai, kuriuos rekomenduoji išbandyti Vokietijoje.

Miunchene rekomenduoju apsilankyti galerijose. Yra labai didelių ir fainų galerijų, kurios atveria galimybes pažinti meną. Labai smagu matyti, kad čia yra Van Gogo paveikslų. O didžiausias nuotykis yra kalnai – nusiperki gerus batus ir keliauji į kalnus. Tai iššūkis, kurį verta priimti. Už kalnus geriau tik kalnai. 

3 lietuviški dalykai, kurių pasiilgsti ir neiškeistum į nieką pasaulyje. 

Pasiilgstu lietuvių kalbos. Jos nė už ką neiškeisčiau. Pasiilgstu kartais lietuviškų sūrelių – labai juos mėgstu ir labai norėčiau, kad būtų kur arčiau. Taip pat pasiilgstu savo šeimos ir draugių. Džiaugiuosi, kad viena atsirado arčiau. 

Dėkojame Gerdai už atvirą ir nuoširdų interviu apie savąjį nuotykį.

Straipsnį parengė

Akvilė Weinert
Edukologė, tekstų rašytoja ir redaktorė

Skiltys: AŠ – VOKIETIJOJE, PAŽINK ŠTUTGARTĄ, SIELOVADA.DE

Norite pasidalinti savo patirtimi Vokietijoje? Pažįstate įdomų tautietį?
O gal žinote įdomų renginį ar lankytiną vietą Štutgarte? Susisiekite
tiesiogiai akvile@stutgartoreporteriai.de arba FB Štutgarto Reporteriai