Emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje

Emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje

Ar yra geros ir blogos šalys?

Žmonės, vedini savų priežasčių, keičia gyvenamąją vietą – emigruoja. Tai bet kokiu atveju yra didelis gyvenimo sprendimas, kuris paveikia žmogų. Tačiau neretai emigrantams tenka suvokti paprastą tiesą, kad emigracija kažką keičia tik tam tikrame egzistavimo sluoksnyje, bet, deja, ne visame žmogaus gyvenime. Ką apie tai galvoja pašnekovas Rimas Dailidonis, kuriam taip pat tenka paragauti emigranto duonos ir kokia ji, sužinosite mūsų reportaže.

Štutgarto reporterio Vytauto Kupšio interviu su Rimu Dailidoniu:

Gerbiamas Rimai, kur dabar gyvenate ir kuo užsiimate?
– Gyvenu Vokietijoje, Kaselio mieste. Vokietijos mastais tai nėra labai didelis miestas, dydis – kažkur tarp Vilniaus ir Kauno. Užsiimu automobilių remontu. Jei tiksliau – kėbulo darbai.

Pakalbėkime apie Jūsų sprendimo, persikelti į Vokietiją, ištakas. Kur esate gimęs ir kur brendote?
– Kilęs esu nuo Radviliškio rajono, Šiaulėnų kaimo. Ten gyvenau iki mokyklos baigimo, o po jos, persikėliau į Kėdainius, kur ir prasidėjo mano karjera automobilių remonto versle. Ten mokiausi proftechninėje mokykloje, į kurią, beje, sovietmečiu buvo ganėtinai sunku patekti. Vos tik baigęs, išvykau į Šiaulius atlikinėti praktikos, ir, galiausiai, grįžau į tėvoniją bei pradėjau nuosavą verslą.

Ar galima tai vadinti pašaukimu?
– Taip. Manyčiau, kad jis susiformavo dar ankstyvoje vaikystėje – iš plastilino lipdydavau įvairią techniką: traktorius, automobilius, motociklus. Turbūt tai ir lėmė mano susidomėjimą auto-technika, peraugusį į kelis dešimtmečius tebesitęsiančią karjerą.

Kas lėmė Jūsų sprendimą tęsti karjerą Vokietijoje? Netenkino ekonominė padėtis Lietuvoje?
– Pirmiausia, noras tobulėti. Dirbti su geresniais įrankiais, įvairesniais modeliais ir pan. Tačiau, dar nebuvo būtinybės emigruoti. Ji atsirado per 99-ųjų iš Rusijos atėjusią krizę, kuri ypač palietė su automobiliais susijusius verslus. Sumažėjo užsakymų skaičius, palietęs apyvartą ir pelną. Išgyventi gali, bet gyvenime juk norisi daugiau. Taigi – nusprendžiau surizikuoti. Taip ir prasidėjo mano imigracinis gyvenimas.

Iš karto žinojote, kad keliausite į Vokietiją, ar dar buvo ir kitų šalių kandidačių?
– Pusiau juokais galiu pasakyti, kad tuo metu domėjausi astrologija ir būtent dėl jos, Vokietija tapo mano pasirinkimu. Iš esmės, šalies mentalitetas atitiko ir mano asmeninį bei astrologinį charakterį – disciplina, tvarka, darbo etika. O kai atradau dar ir patrauklų darbo pasiūlymą, abejonių nebeturėjau – Vokietija tapo ta šalimi, kurioje tikėjau išpildysiąs savo svajones.

Giminių, pažįstamų šioje šalyje neturėjote?
– Deja, bet ne. Tačiau, kažkokios atskirties patirti nereikėjo – Kaselyje tuo metu buvo nemažai lietuvių, su kuriais suvedė darbo reikalai ar bendri interesai. Išgirsti šiaulietišką akcentą ir supranti, kad dauguma lietuvių emigracijoje yra vienodo likimo broliai. Svarbiausia – laikytis išvien. Džiugu, kad atsirado nemažai bendraminčių.

Prieš išvykdamas, mokėjote Vokiečių kalbą?
– Su kalbomis buvo sunkoka – nemokėjau nei vokiečių, nei anglų. Tačiau buvau padrąsintas pasakojimais, kad šioje šalyje svarbu ne tai, kaip šneki, o tai, kaip dirbi. Jeigu darbe atiduodi save, prasimuši ir be kalbos. Tuo ir vadovaudavausi. Tik, aišku, tuo pat metu mokiausi ir vokiškai – norėjau būti pilnaverčiu visuomenės nariu.

Kaip prasidėjo Jūsų karjera Vokietijoje?
– Vos tik atvykęs, priėmiau minėtą darbo pasiūlymą Kaselyje ir įsidarbinau auto servise. Tačiau ten dirbau neilgai. Norėjau ,,išpildyti“ save aukštesniu lygmeniu, dirbti tokiomis sąlygomis, kurios leistų į darbą eiti kaip į šventę. Pavyko. Įsidarbinau įmonėje, kurioje teko dirbti tiuninguojant klasikinius, senovinius, prabangius automobilius. Prisimenu, kad dirbdamas pirmoje darbovietėje, į šį prabangių automobilių servisą žiūrėdavau kaip katinas į lašinius. Vieną dieną žiūri, varvini seilę, o kitą- jau dirbi. Tikra vokiška svajonė.

Jei ne paslaptis, kokią sumą su savimi vežėtės į Vokietiją?
– Buvau pasiėmęs 100 eurų pragyvenimui. Turbūt būčiau ėmęs daugiau, tačiau, jau buvau susitaręs dėl darbo, tad nebuvo reikalo vežtis didesnės sumos.

Kiek metų dirbote toje svajonių darbovietėje?
– Beveik 5 metus. Būčiau dirbęs ilgiau, tačiau atsirado niuansų šeimoje, gyvenančioje Lietuvoje. Dukrai reikėjo pradėti lankyti pirmąją klasę, todėl sprendėme, kurioje šalyje ją leisti mokyklon. Nusprendėme, kad geriausia būtų mokytis Tėvynėje, tad netrukus (2005-aisiais) ir grįžau.

Kuo užsiėmėte Lietuvoje?
– Dirbau Kaune – ten, iš esmės, veikiau tą patį, ką ir Vokietijoje. Automobilių tiuningas, Kiek vėliau, pradėjau dirbti su išskirtinais „Lexus“ firmos automobiliais. Įmonė turėjo savo dažyklą, didelį skaičių automobilių ir puikias darbo sąlygas. Viliojo ir darbo užmokestis – daug didesnis nei vidutinė šalies alga.

Kaip suprantu, Tėvynėje ne per ilgiausiai gyvenote?
– Taip, 2013-aisiais antrąjį kartą emigravau į Vokietiją.

Kas paskatino vėl emigruoti?
– Vėl atsirado noras tobulėti ,,profesiškai“. Nors Lietuvoje ir turėjau nemažai visuomeninės veiklos (pašnekovui teko net ir seimo rinkimuose dalyvauti – aut. pastaba), tenkino ir finansinė padėtis, tačiau, trauka Vokietijai nesumažėjo. Norėjau atsinaujinti psichologiškai, morališkai, o tam, mano tuometiniu požiūriu, Vokietija buvo tinkamiausia.

-Ar ryšys su Lietuva neslopsta?
-Tikrai ne. Priešingai – jaučiuosi Lietuvai naudingesnis gyvendamas čia, nei pačioje Lietuvoje. Ypač po antrosios emigracijos. Toliau išlieku aktyviu Lietuvos visuomenininku: prisidedu prie įvairių socialinių projektų, kaip, pavyzdžiui: Pelėdų kalno sutvarkymas, Antaninių atgaivinimas, reportažai Pasaulio lietuvių žinioms ir kiti įvairūs kultūriniai projektai. Ryšį su Lietuva tikrai palaikau.

– O Vokietija? Ar sėkmingai pavyko į Vokietijos visuomenę įsilieti?
– Problemų neturėjau. Vokietija, jos visuomenė, įmonės turi ilgametę patirtį su migrantais, todėl neteko susidurti su jokia diskriminacija ar atskirtimi. Dar kartą pasikartosiu, kad jeigu esi geras specialistas ir nuoširdus žmogus, nesvarbu, mokėsi kalbą ar ne, Vokietija tave priims išplėstomis rankomis. Pati valstybė suinteresuota iš svetur atkeliavusių žmonių integracija į visuomenę. –

Žinau, kad esate lietuvių bendruomenės Kaselyje įkūrėjas. Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie šios organizacijos veiklą?
– Kadangi jau Lietuvoje buvau aktyvus visuomenininkas (įkūrė Lietuvių išeivijos bendruomenės centrą Kaune – aut. pastaba), mintyse buvau sukurpęs visą Kaselio lietuvių bendruomenės planą. Norėjosi sukurti kažką prasmingo. Buvo pasirašyta sutartis su Pasaulio lietuvių bendruomene, kurios tikslas – apsikeisti idėjomis ir padėti jas vykdyti. Tai padėjo nešti žinią apie Kaselio bendruomenę, didinti jos žinomumą.

Ar galima teigti, kad į Vokietiją palanku emigruoti ne tik norint užsidirbti, tačiau ir norint kurti sėslų gyvenimą?
-Tikrai taip. Čia yra puikios socialinės garantijos, stipri ekonomika, ir, mano manymu, svarbiausias aspektas – pagarbus vadovų požiūris į darbuotoją. Nesvarbu, iš kokios tu šalies, nesvarbu, kokį išsilavinimą esi gavęs – jeigu parodysi, kad moki tobulėti, karjerą padaryti nebus problemų. Jeigu už vadovavimą atsakingi žmonės pastebės, kad turi sugebėjimą vadovauti, leis pasipraktikuoti tokioje pozicijoje. Jeigu matys, kad gali dirbti ne tik fizinį darbą, tačiau ir vadybinį, tikrai turėsi galimybę tapti vadybininku arba pats organizuoti kažkokius projektus. Aišku, ne visose įmonėse, ne visose darbo specifikose taip nutinka, tačiau vadovų pasitikėjimo darbuotoju tendencija tikrai stipri.

Pakalbėkime apie Vokietiją. Ar dar yra skirtumas tarp buvusios Vakarų ir Rytų Vokietijos?
– Taip, skirtumas vis dar yra. Kai atvažiavau čia pirmąjį kartą (apie 1999), vyko didžiulės investicijos iš vakarų į rytus. Kurį laiką netgi buvo manoma, kad Rytų Vokietija Vakarų Vokietijai bus per didelė našta ir neverta tiek daug lėšų „kišti“ į rytiečius. Tačiau, manau, kad dabar drąsiai galima teigti, kad investicijos jau kurį laiką atsiperka. Tiesiog, lygiai taip pat kaip ir Lietuvai į Europos Sąjungą, taip ir Rytų Vokietijai reikėjo ir vis dar reikės laiko visiškai integruotis į Vokietiją tiek ekonomiškai, tiek ir kultūriškai. Bet atrasti savo „Vokiškąją svajonę“ tikrai galima ir Rytų Vokietijoje.

Norėčiau paprašyti Jūsų pasidalinti „mini gidu“ žmogui, kuris šiuo metu gyvena Lietuvoje, bet mąsto apie galimybę emigruoti, kad ir į tą pačią Vokietiją. Ką šis turėtų žinoti, ko tikėtis?


– Pirmiausia, jam reikėtų atsakyti į klausimą – ko pats nori iš savęs? Taip, kaip aš prieš 20 metų atradau save, taip ir šis žmogus turėtų siekti to. Jeigu nežinosi atsakymo į pirmąjį klausimą, karjerą padaryti bus sunku, ypač, kai savęs ieškosi svetimoje šalyje. Pagal svarbumą, lygiai tokį patį prioritetą žmogus turėtų teikti ir savai aistrai. Vokietija – plačių galimybių šalis, tad, kur jei ne čia, verta pabandyti siekti savosios aistros, pašaukimo? Su pašaukimu ar be, privalu nusiteikti ir sunkiam darbui. Galimas daiktas, kad pirmais mėnesiais teks patirti kažkiek nusivylimo, dirbti sunkų darbą, todėl svarbu tam nusiteikti iš anksto. Kaip sakoma, ruoškis blogiausiam, tikėkis geriausio. Tai turėtų būti taikytina ir šioje situacijoje. Galiausiai, siūlyčiau pasitelkti į pagalbą „Facebook“ platformą ir ieškoti kontakto su jau Vokietijoje gyvenančiais lietuviais. „Gyvenimas Vokietijoje“ – taip vadinasi viena iš „Facebook“ grupių, kurioje yra nemažai Vokietijoje jau gyvenančių lietuvių, galinčių padėti viskuo – nuo patarimų, kaip išmokti kalbą iki pagalbos ieškant darbo. Nereikėtų pamiršti ir finansinio aspekto. Nesvarbu, važiuoji aklai ar jau turėdamas konkretų darbo pasiūlymą, privalu pasiimti lėšų atsargai.

Pabaigai, ką palinkėtumėt žmogui, besiruošiančiam įsidarbinti, ar jau pirmas dienas dirbančiam Vokietijoje?
– Na ką, palinkėčiau tobulėti savoje srityje, dėti pastangas savame darbe, būti disciplinuotu, domėtis darbinės srities naujovėmis, nuoširdžiai atlikti pavestas užduotis, rodyti iniciatyvą ir tikėti tuo, ką darai. Jeigu stengsies visa tai daryti, tikrai būsi pastebėtas.

Štutgarto Reporteriai pašnekovui Rimui Dailidoniui sako nuoširdų ačiū ir linki neprarasti optimizmo bei toliau sėkmingai kopti karjeros laiptais.