Kaip aš švenčiau Vokietijos susivienijimo dieną

Kaip aš švenčiau Vokietijos susivienijimo dieną

Darius Šulcas

Smagus rytas, gerai išsimiegota, tualetas, pusryčiai, mintyse planas aplankyti dvi pilis kurias buvau numatęs. Pirmąją Trifels pasilikau grįžtant, o į toliau stuksančią nutariau patraukti iškart, mat graži ir verta to pasirodė. Berwartstein, ne Neu Schwanstein, bet arti jos, bent jau iš tolo, o ir istorija jos intriguojanti.
Taigi, kaip ir kasdien, taip ir šiandien visų pirmą patraukiau su šunimis į parko gilumą. Šventinė diena, pakeliu galvą, kaip visada į Rennhofo pilies bokštą, tikėdamasis rasti plevėsuojančią Vokietijos vėliavą, tačiau ant bokšto stulpo viršaus vėliavos nė kvapo, mažas paukštelis sėdi ir kažka sau čiulba.
Negerai, pagalvojau, negražu, nepagarba. Reikia iškelt.
Laiko, kaip ir užtenka viskam.
Einu į pilies kiemą, nukabinu Vokišką vėliavą, nešuosi ją į bokštą, kaip jau tapo įprasta partizaniniu būdu patenkant iki stulpo, mintyse aišku burbuliuoja ir niurna mintys, apie neatsakingumą, nepagarbą ir nepasirūpinimą – strėlėmis į VLB valdybą. Prisimenu paskutinį vado straipsnį apie nenuilstamą darbą ir įsižeidimus, kai nariai pasako, kad bendruomenė merdijanti ir t.t. Aišku norisi pasakyt ne žodžiais, o darbais mes Tėvynę mylim, kažką tokio panašaus. Iškeliu, pažiūriu, plazda. Smagu. Pajus pagarbą ir miestelėnai.
Važiuoju, kelionei įpusėjus akis patraukė Romos imperijos vyno kelyje įsikūrusios kalnų viršūnėse pilys. Nieko sau galvoju, žiūrėjau žemėlapyje, ką aplink aplankyti, rodos visur buvau, kitose ir po kelis kartus, tad šį kartą turėjau rinktis spindulį ir grožį ne mažiau, kaip už 100 km. O čia tokie grožiai atsivėrė pusiaukelėje. Reik užsukt, būtinai. Užsuku, pradžioje nuklydau, ne ten papuoliau, bet smagiai pataikiau į Pfalzo kalnų viršūnę 673m. kur įsikūrusi kavinė „Kalmithaus“ su puikiu vaizdu nuo terasos.
Aišku išsitraukiu fotoaparatą, spaudžiu užraktą – nėra srovės. Per vėliavos kėlimą išsiblaškiau mintis ir pamiršau bateriją. Liūdna, nedovanotina klaida fotografijos mėgėjui.
Išsiaiškinu pilies pavadinimą kuri patraukė akį ir vykstu. Nedaug ir nuklydau, šalia.
Taigi atvykstu į Hambacher pilį. Pasirodo EU Kultūros paveldas. Žengiu į vidų, gylintis istorijos perlais toliau. Pasirodo papuoliau keistai, o gal Dievo ranka atvestas į demokratijos lopšį. Senai senai dar 13 amžiuje pradėta statyti pilis. O 1832 gegužės 24 į šventę sukvietus, per 5 savaitęs susirinko 30 000 žmonių. Ištroškusiu laisvės ir demokratijos. Rinkosi Vokiečiai, Prancūzai, Lenkai. Dainavo „Die Gedanken sind frei“ ir kitas laisvės dainas. Beje pastarąją buvom išmokę dainuoti ir dainuodavom su folk. grupe „Jorė“. Visų minėtų šalių vėliavos kabo pagerbtos. Buvo laikas kada pilies bokšte plevėsavo Vokietijos ir Lenkijos vėliavos. Dabar EU ir Vokietijos.
Įdomumas čia nesibaigia. Pasirodo, grįžtant, vėl prie Vokietijos vėliavos Juoda, Raudona, Auksinė, papuoliau ten kuri ji gimė. Būtent čia tada buvo iškelta ši trispalvė. Pradžioje, iki šios šventės ji buvo dviejų spalvų, be auksinės. Ir tik vėliau po kelių metų Frankfurto st.Paul bažnyčioje įtvirtinta. 1832 m. iškelta vėliava eksponuojama pilies ekspozicijoje, aišku spalvos jau išbluko, tad pageidauja ir nefotografuoti. Tai va taip, į temą, nuo ryto šventiškai pradėjus su Vokietijos vėliavos spalvomis žygiavau tolyn. Gidė aišku plačiau papasakojo pilies istoriją ir parodė mostu į apylinkes. Matosi ir Heidelbergas gerą dieną ir Speyer, kurį pro didelį langą norėjo matyt vyskupas, ir Mannheimas, ir net Rennhofas prie gerų norų. Parodoje eksponuojamas ir Napoleono išleistas, paprastam žmogui tuo metu suprantamas Civilinis kodeksas. Pilis ir dabar puikiai atlieka demokratijos atspindžių veiklą. Vyksta renginiai.
Patraukiau į užsibrėžtą tikslą, tą paslaptingą plėšiko Hanso Trappo pilį. Kurioje dar ir vaidenasi gruodžio pradžioje. Verta aplankyti, tikrai ispūdinga. Plėšikas ją galima sakyti išskaptavo kalne. Koridorius, kambariai išskaptuoti kalno akmenyje, taip sutaupant lėšas statybai, medžiagoms. Viršutiniai aukštai tik suresti. Po šiai dienai gyvenama, įrengtos ekspozicijos, veikia restoranas. Idomi istorija. siekianti 11 amžių. Sudegusi, perskelta trenkus žaibui. Pasak tikroviškos legendos ten gyvenusi 16 – metė mergina šoko nuo ugnies su vaiku ant rankos iš terasos žemyn ir užsimušė. Nuo to laiko gruodžio mėnesį vydurnaktį ji su tuo vaikeliu ant rankų vis pasirodo. Reikia tik atvykti, pasiimti vyno, pasėdėti ir palaukti. Vėliau gal 200 metų niekas negyveno. Patekti į ją būdavo irgi ne paprasta. Vyrai, naturalia, oloje buvusia anga į viršų, kur ir be šarvų ne kiekvienas šiandieną užliptų, o moterims buvo liftas, jas užkeldavo virvėmis nuo teraso, tam paruoštų minkštu guoliu. Iš ten kilo ir posakis „Pfalzo skyrybos“ , kaip suprantama, leidžiant į apačią virvė buvo paleidžiama, jei jau nepaėjo kas…,.
Apie 20 žmonių gyvendavo toje pilyje, o 100 kareivių turėjo sutilpti ir būti pasiruošę ankštuose Kazematuose, per kuriuos irgi pagal ekspozicijos programą yra praeiname. Gidas tamsoje dar ir pagąsdina, taip pelnydamas dar daugiau simpatijos ir papildomo uždarbio. Tikrai įspūdinga.
Išeidamas paklausiau suvenyrų pardavėjo, jauno bernelio, kaip man rast kokią vietą pažiūrėti ir pasigrožėti pilimi iš toliau, iš aukščiau. Vaikinas pabandė paaiškint, nurodyt, kur pats buvo atradęs, netoli – 45 min kelio, yra suoliukas. Žodžiu, dėsto, paišo, pakraipo veidą, sako: – kaip ir paprasta rast, bet labai sunku paaiškinti. Vietovę paminėjo, pasukau link jos, labai jau rūpėjo pamatyt. Lipu gan stačiu kalnu žiūriu kokia tai nuoroda kabo „pilis maža Prancuzija“, aplankau, nieko labai ispūdingo, apvalus pastatas su užrakintom durim, per jas papuolus į bokšto viršų būtų pats tas. Žiūriu suoliukas, matosi pilis, bet ne taip, kaip norėtusi, galvoju ne čia, nes ir vietovė kitaip vadinasi. Einu toliau, pagal ženklą iki tos vietovės pavadinimo dar 2,5 km. kalnu takeliu, kuriuo ir pasiklysti galima, viena iš Pfalzo kalno viršūnių, į kurią užsiropsčiau. Einu atsiveria gražus vaizdas, bet ne ten kur reikia. Žiūriu ženklas iki tos pačios plešiko pilies tik 1,5 km. Atgal jau neisi. Kertu kelią, trumpinu per pačią viršūnę, matosi išmintas siauras takelis, bet nejauku, kai pirmą kartą blūdinėji. Palengva pradėjo matytis ir saulutės spindulių, kryptis tinkama. Galvoju dabar tai išeisiu, kaip tik į tą išsvajotą aikštelę. ir ką… papuolu prie to pačio suoliuko su tuo pačiu vaizdu iš tolo kurį mačiau pradedant kelionę – į puikų vaizdą. Dar nebuvau taip susivienijas su kalno viršūnėmis, tamsa, takais, siaurais takeliais.
Tad Trifels pilį teko atidėti kitam kartui, nes dirba tik iki 18 val. Pakeliui užsukau dar į Lindelbrunn pilies griuvėsius, irgi menančius 12 amžių, pasigrožėjau saulėlydžio spalvomis iki raudonos ir patraukiau namo nuleisti vėliavos nuo Rennhofo bokšto ir pakabinti ją vėl kaboti kieme.
Tai va taip ir atšvenčiau Vokietijos susivienijImo dieną su Vokiškąją vėliavą širdyje, pagarbiai ir pasipildęs žiniomis apie ją.