Interviu su   Vasario 16-osios gimnazijos  L. e. Gimnazijos direktorės pareigas Irena Sattler

Interviu su Vasario 16-osios gimnazijos L. e. Gimnazijos direktorės pareigas Irena Sattler

Šie mokslo metai Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijoje prasidėjo rugpjūčio 12 d. Visus susirinkusius pasveikino laikinai direktorės pareigas einanti pavaduotoja Irena Sattler. Taip pat buvo ne tik iškilmingai pakeltos abiejų šalių, Lietuvos ir Vokietijos, valstybinės vėliavos, bet pirmą kartą gimnazijos kieme suplevėsavo ir Taikos vėliava. Po vasaros atostogų gimnazija tapo gražesnė ir modernesnė, kurioje gimnazistai jaukioje aplinkoje sėkmingai pradės startuoti naujaisiais mokslo metais.

Gerbiama Irena Sattler, gal pasidalintumėte
įspūdžiais iš šiųmetės pirmosios mokslo metų dienos.
Kaip pirmąją mokslo metų dieną pasitinkate moksleivius, juk mažieji mokinukai pereina iš žaidimų į
mokslo pasaulį.
Mokslo metus pasitinkame nelabai pasikeitusiu mokinių skaičiumi – 217 mokiniai, nors praėjusiais
mokslo metais išlydėjome didelę abiturientų laidą: 41 mokinį, iš jų 20 lietuvių. Mūsų mažiausieji yra
penktokai, jie jau seniai būna išaugę iš žaidimų pasaulio ir ateina pasiruošę rimtai kibti į mokslus. Penktokams
mokykla nėra visiškai nepažįstama, kadangi jau tapo tradicija per Joninių šventę pakviesti būsimus penktokus
bei jų tėvelius į mokyklą, supažindinti su klasės vadove, mokytojais bei mokykla. Penktokų klasę ir šiais
metais sudarėme mažesnę nei yra galimybės. Šiuos metus pardeda tik 19 mokinių. Taip visada turime
galimybę vyresnėse klasėse lietuvių kilmės vaikams tapti V16 gimnazistais. Kaip taisyklė, lietuviai mokiniai
atvyksta mokytis į 8, 9 ar 10 klases, kai vaikai jau vyresni ir savarankiškesni. O tai labai svarbu, ypač
gyvenant bendrabutyje.
Mokytojų kolektyvas padidėjo net keturiais mokytojais: turime du naujus sporto, vieną naują
chemijos mokytoją bei mūsų buvusią studentę-praktikantę Ignę Vrubliauskaitę, kuri lietuviams mokiniams
dėsto vokiečių kalbą, vokiečiams – Lietuvos krašto pažinimą ir lietuvių kalbos pradmenis. Ignė puikiai sutaria
su mokiniais, daug laiko praleidžia su bendrabutyje gyvenančiais vaikais. Mokyklose dirbti nėra lengva,
mokiniai modernėja, todėl labai džiaugiuosi, kad atėjusi jauna pedagogė, kalbanti lietuviškai bei vokiškai,
moka taip gražiai ir profesionaliai rasti ryšį su vaikais. Tai ypatingai svarbu vaikams, kurie gyvena ir mokosi
pas mus, o jų tėveliai gyvena toli.
Labai norėčiau pasidžiaugti, kad, 67-erius gyvenimo metus švenčianti Gimnazija, šiais metais
pasitinka mokinius gražesnėje aplinkoje: 2018 m. Heseno žemės Bergštrasės apskritis įtraukė Vasario 16-
osios gimnaziją į Heseno žemės Bergštrasės apskrities komunalinių investicijų programą (KIP) mokykloms, ir
mums buvo paskirta finansinė parama. Tačiau nemažą dalį projekto darbų turi finansuoti V16 gimnazija iš
savo lėšų. Pirminiame plane buvo, kad Gimnazijos indėlis į šį finansinį projektą turėjo būti 25%, bet dabar,
prisidėjus nenumatytiems darbams, išlaidos bus kur kas didesnės. Jau liepos mėnesį buvo padarytas vienas iš
svarbiausių renovacijos darbų mokykloje: klasėse buvo pakeista grindų danga, kai kuriose klasėse perdažytos
sienos. Rugpjūčio mėn. buvo visiškai atnaujinta mokyklos šildymo sistema. Rugsėjo mėn. pabaigoje bus
pradedama laiptų, turėklų bei kiemo prie mokyklos pagrindinių durų renovacija.
Kuo pasižymi šiandieniniai vaikai ir ko dar trūksta mokykloje?
Kiekvieni mokslo metai visada yra kažkuo naujesni: įvairios naujovės, keičiasi mokiniai, jų poreikiai
ir galimybės. Gimnazijoje stengiamasi atsižvelgti į vaiko poreikius, lanksčiai modeliuoti ugdymo turinį: teikti
individualią mokymosi pagalbą, užtikrinti saugią aplinką. Vasario 16-osios gimnazija – unikali, dvikalbė
mokykla, lietuvių kilmės mokinių gretas kasmet papildo ir vokiečiai, ir kitų tautybių mokiniai. Pagrindiniai
tikslai nepasikeitė – siekiame sudaryti sąlygas savo mokiniams įgyti kuo geresnį išsilavinimą, pasirengti
abitūros egzaminams, kurie atvertų jiems kelius į bet kurį Vokietijos ar kitos šalies universitetą, taip pat kartu
puoselėti lietuvių kalbą ir tradicijas, garsinti Lietuvos vardą.
Gimnazijos mokiniai – tai šiuolaikinis jaunimas, labai dinamiškas, reiklus, motyvuotas, prisitaikantis
prie visose srityse milžinišku tempu vykstančių pokyčių. Todėl mokytojams šiuolaikinėje visuomenėje tenka
naujas didelis darbas: padėti jaunuoliui įgyti reikiamų įgūdžių ir supratimo kritiškai įvertinti informacinės
sklaidos turinį bei suvokti galimus savo veiksmų padarinius. Internetas ir socialiniai tinklai tapo neatsiejama
visuomenės, ypač jaunosios kartos, gyvenimo dalimi, todėl didelis dėmesys skiriamas informacinės sklaidos
projektams ugdymo procese.
Žinoma, labai norėtųsi plėsti lituanistinės programos spektrą: turėti stipendijas gerai besimokantiems
lietuvių kilmės vaikams; atnaujinti projektą Pietų Amerikos lietuviams, kurie atvykdavo pas mus mokytis
lietuvių kalbos; toliau gerinti Gimnazijos materialinę bazę ir t.t. Čia galima ilgai vardinti.
Kaip skiriasi ankstesnių ir dabartinės kartos vaikų vertybės?

Istoriškai Vasario 16-osios gimnazija buvo ir lieka svarbi tiek Lietuvai, tiek Vakarų Europos
lietuviams, nes ji atveria mokiniams unikalią galimybę gyvenant pačioje Europos širdyje išlaikyti ir puoselėti
vieną autentiškiausių jos kalbų, svetur ugdyti tautinę savimonę. Todėl viena svarbiausių Gimnazijos ugdymo
proceso turinio dalių yra lituanistinio ugdymo programa: lietuvių kalbos, religijos ir Lietuvos istorijos
dėstymas lietuviškai. Mūsų abiturientai lietuviai gali laikyti Heseno žemėje pripažintą lietuvių kalbos abitūros
egzaminą (raštu ir žodžiu).
Lietuvių kilmės vaikai, nemokantys lietuvių kalbos, mokosi kalbos, religijos ir tikybos pagal
diferencijuotą programą bei lanko papildomas išlyginamąsias lietuvių kalbos pamokas. Labai džiaugiuosi, kad
atsiranda vis daugiau tėvų, kurie leidžia savo vaikus mokytis Gimnazijoje, išmokti ar patobulinti lietuvių
kalbą. Liūdna kartais išgirsti, kai tėvai abejingai sako, jog vaikui lietuvių kalba jau nebus reikalinga, – juk jis
gyvens Vokietijoje. Liūdna, kai sutinki jaunus lietuvių kilmės jaunuolius, kurie nemoka lietuviškai,
nesusikalba su savo seneliais. Liūdna, nes gimtoji kalba ir gimtasis kraštas yra mūsų visų, mūsų vaikų ir
anūkų šaknys. Sunku žmogui, kuris atitrūksta-pamiršta-ar nenori to žinoti. Lietuvių kalba – tai mūsų protėvių
saugota ir atnešta dovana mums, didžioji mūsų visų vertybė.
Mokykloje turime plačią neformaliojo lituanistinio ugdymo programą: katalikiškojo jaunimo,
tautinių šokių grupę, vokalinį ansamblį, orkestrus. Prieš keletą metų lietuvių kilmės mokiniams buvo svarbu
šokti tautinių šokių grupėje, rengtis tautiniais drabužiais. Deja, paskutiniais metais ryškėja tendencija, kad,
kaip ir visur, informacinės technologijos vis sparčiau veržiasi į mūsų visų kasdienybę, pamažu jos užvaldo
pomėgius, laisvalaikį, bendravimą. Labai liūdna, bet vertybės, kurias mes stengiamės puoselėti, kartais
išnyksta ateinančiame begaliniame kitos informacijos sraute.
Ar galėtumėte teigti, kad šiandieną Vasario 16-osios gimnazijoje iššūkių sulaukiate daugiau?
Tikriausiai didžiausius iššūkius sukelia šiuo metu pasenę Gimnazijos ir bendrabučio pastatai,
vamzdynai, langai. Gimnazijos gyvenime svarbią vietą užima bendrabutis. Bendrabutis yra antrieji mokinių
namai ir čia jie turi jaustis gerai, aplinka turi atitikti besimokančiųjų poreikius, būti saugi bei sudaryti sąlygas
ugdyti savarankiškumą, dorumą, pasitikėjimą savo jėgomis.
Daugelis mokinių remontuoja savo kambarį su tėvų pagalba, tačiau Gimnazijos administracija
stengiasi pagal galimybes kasmet remontuoti patalpas, o šią vasarą bendrabutyje buvo suremontuoti 5
kambariai. Paskutiniais metais vyksta nesibaigiantys darbai bendrabučio vandentiekio sistemoje, nes visiškai
nusidėvėjo vamzdynai ir juos reikia keisti. Tam, kad bendrabutis taptų patrauklesnis, jaukesnis ir pritrauktų
mokinius, ateityje jame reikėtų planuoti kapitalinį remontą.
Ar šiandieninius vaikus kuo nors sudominti daug sudėtingiau nei prieš kelis dešimtmečius?
Senovės patarlė sako: „Leisk vaikams mokytis ne vien tik to, ko pats esi išmokęs, nes jie gimę kitais
laikais“. Manau, šie žodžiai yra labai svarbūs šiuolaikinėje mokykloje dirbančiam mokytojui: gyvenimas
keičiasi pašėlusiai greitai, todėl mokinius reikia ruošti ne tik gebėti prisitaikyti ir gyventi suaugusiųjų
pasaulyje, bet ir būti atsakingais piliečiais, besirūpinančiais visapusiška savo ir pasaulio darna. Mokytojui
tenka nuolat ieškoti protingos pusiausvyros tarp technologijų ir kitų edukacinių aplinkų panaudojimo, tarp
virtualaus ir tiesioginio bendravimo, tarp individualaus mokymosi ir bendradarbiavimo, būti patarėju ir siekti
kiekvieno mokinio individualaus augimo.
Šiandieniniai – kompiuteriniai, telefoniniai – vaikai, aišku, vertina visai kitus dalykus nei vaikai prieš
20 metų. Ar su bet kokiu vaiku galima rasti bendrą kalbą?
Mes turime nepaprastai gerus, protingus ir darbščius vaikus. Į Gimnaziją ateina mažutis penktokėlis,
o išeina savimi pasitikintis, žinantis ko nori, puikiai pasaulyje besijaučiantis jaunas žmogus. Manau, kad mūsų
abiturientai – ne tik lietuviai, kurie suvokia save ne tik kaip Lietuvos ar Vokietijos, bet kaip ir viso Pasaulio
visumą. Jie visur jaučiasi gerai. Jie – Pasaulio lietuviai.
Bendrabutyje ir mokykloje dirbančių kolegų patirtis, mokėjimas ugdyti asmenybę, mokėjimas
sudominti, rasti bendrų interesų, gebėjimas būti draugu – tai ir sukelia motyvaciją, norą tobulėti, mokytis.
Šiuolaikinis mokytojas turi mokėti vaiką vesti, padėti mokiniui pačiam atrasti reikalingas žinias. Mokinys,
ieškodamas informacijos ir atsakymų pats, ne tik išmoksta dėstomą dalyką, bet ir įgyja svarbiausias
kompetencijas, kurių jam prireiks dirbant kolektyve, sprendžiant problemas. Bendrą kalbą su vaiku galima

rasti, jei vaikas mato ir jaučia, kad mokytojas suteikia jam galimybę dirbti kūrybiškai ir savarankiškai; kad
mokytojas juo pasitiki ir jame ugdo pasitikėjimą savo jėgomis.
Kaip galite įvertinti – dabar šioje gimnazijoje mokytojui dirbti sudėtingiau ar lengviau?
Mūsų Gimnazijos ypatinga tuo, kad klasėse kasmet būna naujų mokinių ir kiekvienoje klasėje yra
įvairiakalbiai vaikai. Gimnazijoje mokosi lietuvių kilmės vaikai: vieni lietuvių kalbą moka gerai, kiti ją tik
supranta, treti nemoka visiškai, tačiau išmokti nori. Dar kiti lietuvių kilmės vaikai visai nemoka vokiškai.
Todėl mokytojas dirba klasėse atskiromis grupėmis, kurios turi skirtingo lygio užduotis, kontrolinius darbus ir
vertinimus. Žinoma, dabar mokytojams dirbti yra lengviau: jie naudojasi naujausiais vadovėliais, turi
multimediją, gali naudotis įvairiomis internetinėmis platformomis, turi galimybę dalyvauti įvairiuose
projektuose, papildančių ugdymo procesą ir t.t.
Koks turėtų būti mokytojas, kad vaikai nenorėtų bėgti iš jo pamokų?
Taip, bėgimas iš pamokų yra sena mokyklinė tema. Bent jau vieną kartą pabėgę iš pamokų esame
visi, ypač įdomu kai pabėga visa klasė. Mūsų Gimnazija yra ne išimtis. Tačiau galime pasidžiaugti tuo, kad
mūsų Gimnazijoje toks reiškinys pasitaiko retai. Mokinys žino, kad jeigu jis kontrolinio darbo nerašė dėl
rimtų, pateisinamų priežasčių, jam bus leista darbą perrašyti, tačiau jei išėjo tik šiaip sau – gaus neigiamą
pažymį. Tai labai disciplinuoja. Jei mokinys nori/turi išeiti, jis praneša administracijai.
Abipusė pagarba ir pasitikėjimas, tolerancija, geranoriškumas, savitarpio supratimas pamokoje
visada duoda teigiamų rezultatų. Mokykla yra ne tik pastatas. Mūsų Gimnazija – tai vaiko 9-erių metų
gyvenimas, kur prabėga jo vaikystė, jaunystė, visi jo pirmieji teigiami ir neigiami išgyvenimai. Todėl visa
Gimnazijos bendruomenė siekia, kad vaikas būtų saugus, gautų tokias nuostatas ir vertybes, kurios jam padėtų
siekti užsibrėžtų tikslų.

Kalbėjo L. e. Gimnazijos direktorės pareigas Irena Sattler

Straipsnio autorius Karolis Genutis – Štutgarto Reporteriai
https://stutgartoreporteriai.de