Smuikininkė Rolanda Azadeh

Smuikininkė Rolanda Azadeh

Gyvenimas nenuspėjamas ir niekada negali žinoti, kas tavęs laukia rytoj. Gyveni nieko neplanuodamas, o įvyksta tai, ko nesitiki. Taigi šiandieną, mielieji, mūsų projekto ,,Ačiū tau, kad esi“, įgaunančio vis didesnį pagreitį, viešnia – smuikininkė Rolanda Azadeh, kaip pati teigia, visą savo gyvenimą susiejusi su muzika, papasakos, kokie keliai ją atvedė į Štutgartą, pasidalins savo mintimis apie Štutgarto lietuvių bendruomenę, kuri mūsų kalbintai viešniai yra tarsi šeima.

– Gerbiama Rolanda, iš kurio Lietuvos kampelio atvykote ir ar seniai gyvenate Štutgarte?
– Esu kilusi ir širdy vilnietė, nors jau didesnę savo gyvenimo dalį, tai yra nuo 1990 metų, gyvenu Štutgarte.

– Ką veikėte Lietuvoje prieš išvykdama į Vokietiją?
– Gimtajame Vilniaus mieste mokiausi M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje smuiko klasėje, o vėliau tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus Raimundo Katiliaus klasėje.

– Kokie gi keliai Jus atvedė į Štutgartą?
– Besimokydama Lietuvos muzikos akademijoje netikėtai su tuo metu buvusia „Taikos gynimo“ delegacija vienai savaitei turėjau galimybę atvykti į Vokietiją. Būdama Štutgarte susipažinau su miestu bei jo žmonėmis, o taip pat sužinojau, kad čia yra aukštoji muzikos mokykla, kurioje galima studijuoti aspirantūroje. Tai ir paskatino mane čia pasilikti.

– Gerbiama Rolanda, o dabar ar taip pat užsiimate profesionale muzika?
– Taip, aš esu laisva menininkė ir griežiu įvairiuose orkestruose. Taip pat dalyvauju įvairiuose koncertuose, kuriuose groju įvairią muziką. Dalyvauju projekte, kuris yra vienas iš įdomiausių ir aktualiausių, kokiame  kada yra tekę man dalyvauti. Tai yra projektas ,,Kultūrų orkestras“, kuriam vadovauja pianistas ir kompozitorius Adrianas Werumas. Šiame orkestre esu nuo jo įkūrimo pradžios – jau prabėgo devyneri metai. Įdomiausia yra tai, kad šiame orkestre groja ne tik įvairių tautybių žmonės, bet ir instrumentais iš įvairiausių pasaulio kraštų,  ne tik tokie tradiciniai instrumentai, kaip smuikas, violončelė, gitara, kontrabosas, bet ir egzotiški,   pavyzdžiui, Alpių ragas, australų aborigenų mušamieji instrumentai.

– Ar Jūs priklausote Štutgarto lietuvių bendruomenei?
– Taip, esu sena bendruomenės narė, ja tapau nuo pat pirmos savaitės, kai atvykau į Štutgartą.

– Ar Jūs, atvykusi į Štutgartą, iškart susiradote Štutgarto bendruomenę?
– Tiksliau, ne aš susiradau, bet mane susirado tuo metu Štutgarto bendruomenei vadovavęs kunigas Kazimieras Senkus. Šis žmogus suburdavo visus, atvykusius iš Lietuvos – tiek jaunus, tiek senus. Tuoj pat jis pakviesdavo dalyvauti bendruomenės susirinkimuose. Manęs kaip muzikantės kunigas paprašė pagroti seneliams skirtoje popietėje ir nuo to laiko kasmėnesinius susitikimus pagražindavome grojimu šv. Mišiose. Taip daugelį metų kartu su kunigu Senkumi aktyviai bendradarbiavome.

Ar Jūs dalyvaujate veiklose, kurias organizuoja mūsų Štutgarto bendruomenė ir jei taip, tai kokiose?
– Taip, po motinystės atostogų, paūgėjus mano vaikams, vėl sugrįžau į Štutgarto lietuvių bendruomenę, nes norėjau savo vaikus pamokyti lietuvių kalbos, geriau supažindinti juos su lietuvių kultūra, papročiais bei tradicijomis. Ir taip aš vėl iš naujo atradau Štutgarto lietuvių bendruomenę ir Sandrą Paps, kuri buvo lietuviškos mokyklėlės ,,Traukinukas“ įkūrėja ir vadovė. Aš atvedžiau į mokyklėlę vaikus ir turėjau laimės su Sandra bendradarbiauti ir padėti jai ruošti bei vesti kartu pamokas. Dirbti su Sandra Paps buvo nuostabu ne tik man pačiai, bet ir pas ją mokytis patiko ir mano vaikams. Malonu, kad turime tokių nuostabių žmonių kaip Sandra, kuri skiria tiek daug savo laiko ir jėgų lietuvių bendruomenei.

– Rolanda, o kuo Jūs praturtinate mūsų bendruomenės kultūrinį gyvenimą?
Be pamokėlių lietuviškoje mokyklėlėje ,,Traukinukas“, su Štutgarto lietuvių ansambliu ,,Ridigdo“ kiekviena proga dalyvauju įvairiuose ansamblio vadovo Juozo Vasiliausko organizuojamuose renginiuose ir ateity tikrai prisidėsiu prie Štutgarto lietuvių kultūrinio gyvenimo. Nes Štutgarto lietuvių bendruomenė man yra tarsi šeima, kuri gyvuoja jau daugelį metų ir joje smagiai jaučiasi tiek vyresni, tiek jaunesni.  Juk šeima – tai šiluma, tai prieplauka, kurioje visada esi laukiamas, jautiesi saugus, sušildytas artimųjų meilės.

– Gerbiama Rolanda, norime Jums padėkoti, kad esate, kad savo veikla prisidedate prie Štutgarto lietuvių bendruomenės gyvavimo ir tikimės, kad ir ateity liksite šios šeimos nare.